Deimantais žavisi daugelis, tačiau būtent jo fizinės savybės daro jį tokia patrauklia medžiaga daugelyje sričių - jo kietumas, optinis skaidrumas, atsparumas chemikalams, radiacijai ir elektriniams laukams. Visi šie pranašumai taip pat yra priežastis, dėl ko deimantus taip sudėtinga pagaminti bei apdirbti. Dirbtinių deimantų defektai paprastai šalinami naudojant aukštą temperatūrą (vadinamąjį atkaitinimą), tačiau šio proceso metu deimantas gali virsti į grafitą - minkštą pilkos spalvos anglies atmainą, kuri naudojama pieštuku šerdims gaminti. Norint išvengti grafitizacijos, anksčiau atkaitinimo metu paprastai buvo naudojamas didelis slėgis (iki 60000 atmosferų) tačiau toks būdas yra brangus, be to, egzistuoja galimų apdoroti vienu metu deimantų dydžio ir kiekio apribojimai.
Carnegie Institution geofizikos laboratorijos mokslininkai Yu-fei Meng, Chih-shiue Yan, Joseph Lai, Szczesny Krasnicki, Haiyun Shu, Thomas Yu, Qi Liang, Ho-kwang Mao, ir Russell Hemley savo eksperimentams būtiniems sintetiniams deimantams gaminti panaudojo cheminio garų nusodinimo (angl. chemical vapor deposition, CVD) metodą. Tradiciniai metodai pagrįsti giliai Žemės viduje esančių fizikinių sąlygų - aukšto slėgio ir didelės temperatūros - imitavimu, kadangi būtent ten formuojasi natūralūs deimantai. CVD technologija laidžia pagaminti vienakristalius deimantus žemo slėgio aplinkoje. Brangakmeniai gali būti auginami labai greitai, be to, galima tiksliai kontroliuoti jų sudėtį, o defektų kiekis yra palyginti nedidelis.
"Carnegie" komanda gautus akmenis atkaitino 2000°C temperatūroje naudodami mikrobangų plazmą, slėgiui esant mažesniam nei atmosferos. Didele sparta auginami kristalai gaunami gelsvai rudos spalvos, tačiau po tokio apdorojimo jie tampa bespalviai arba skaidrūs su rožiniu atspalviu. Nepaisant to, jog nebuvo naudojamas stabilizuojantis slėgis, grafitizacijos lygis buvo minimalus.
