Mokslo ir technologijų pasaulis

Lietuvos miškų instituto mokslininkei Sigutei Kuusienei paklūsta tai, apie ką daugelio šalių laboratorijose tik svajoja.

Į Miškų instituto Molekulinės genetikos ir biotechnologijos laboratoriją doc. dr. Sigutė Kuusienė atėjo turėdama laisvalaikio pomėgį – Žemės ūkio universitete pradėtą rožių dauginimo ir pražydinimo mėgintuvėlyje eksperimentą. Vieną dieną laimingas atsitiktinumas į laboratoriją atvedė molėtiškį verslininką Teisutį Žibą.

Laimingas atsitiktinumas

Pirmąją rožytę mėgintuvėlyje Sigutei Kuusienei pavyko pražydinti dar 1995 m. Tai nutiko, galima sakyti, atsitiktinai, kaip šalutinis rožių dauginimo tyrimo veiksnys. Siekdama suprasti ir įvaldyti šį procesą, mokslininkė daugelį metų tęsė bandymus vakarais, savaitgaliais. Laboratorijos vedėjos pomėgį vadovybė toleravo: vis dėlto rožė – taip pat medėjantis augalas, be to, vienokia ar kitokia proga malonu pasipuikuoti mėgintuvėlyje pražydintomis miniatiūrinėmis rožytėmis.

Kartą užsukęs į institutą, mėgintuvėlį su jame išsiskleidusiu mikroskopiniu žiedeliu pamatė ir molėtiškis Teisutis Žibas. Sužavėtas jis susipažino su laboratorijos vedėja ir pasiūlė bendradarbiauti – tegul biotechnologijos stebuklas džiugina ne tik siaurą mokslininkų ratą, bet ir visuomenę.

Kai kur Vakarų Europoje verslininkas (beje, visai ne gėlininkas – darbuojasi medienos versle) jau pastebėjo plintančią madą – gėlininkai siūlo ne tik įprastų, bet ir mėgintuvėlyje padaugintų dekoratyvinių augalų.

„Vokiečiai mėgintuvėlyje augina saulašares, nežydinčius dekoratyvinius augalus, bet žydinčių matyti – neteko“, – lietuvių mokslininkės sėkme didžiuojasi T.Žibas.
Institutui su verslininku sudarius sutartį, beveik prieš 15 metų prasidėjusiam rožyčių pražydinimo eksperimentui S.Kuusienė galėjo atsidėti rimčiau.

Coliukė stiklo rūme

Praėjo keli bendradarbiavimo su mokslininkais, profesionalių dizainerių ieškojimo mėnesiai. Ir vos prieš kelias savaites vienam prekybos gėlėmis tinklui buvo pasiūlytos pirmosios rožytės – Coliukės. „Kaip ir H.K.Anderseno pasakos personažas, ši maža rožytė, pavadinta Coliuke, yra miniatiūrinis gamtos stebuklas, negalintis gyventi be saulės šviesos, išauginta iš ląstelės in vitro, ji yra nepaprastas augalų biotechnologijos laimėjimas“, – puikuojasi užrašas dailiame miniatiūriniame lankstinuke, aukso kaspinėliu pririštame prie stiklinio indelio.

Verslininkas po kelis kartus per savaitę lekia į Kauną, Miškų instituto laboratoriją. Bendradarbiavimas su mokslininkais jam tapo įkvepiančiu pomėgiu. Apie kokį nors pelną iš naujosios veiklos T.Žibas dar negalvoja ir apie Lietuvoje visiškai naujo verslo galimybes kalba atsargiai. Anksti kalbėti, ar mūsų rinka pasirengusi tokiam biotechnologijos produktui. Kita vertus, rožyčių dauginimo ir pražydinimo technologija dar ne visai baigta kurti. Kai ji užtikrins norimą žiedų kiekį, galima bus steigti specialią laboratoriją ir pradėti svarstyti jų poreikį.

Miškų instituto mokslinė sekretorė dr. Diana Mizaraitė pripažino, kad verslininkai neretai užsuka į šią mokslinių tyrimų įstaigą, tačiau bendradarbiavimas dažniausiai taip ir neužsimezga. Priežastis paprasta – verslininkai nenori laukti, jiems rezultatas reikalingas tuojau pat. Pastaroji sutartis – maloni išimtis. Be to, šio Lietuvoje mažiausio instituto mokslininkai yra rengę studiją tik vienai bendrovei.

Išauga tiksli kopija

S.Kuusienė pradėjo eksperimentuoti su floribundinėmis rožėmis. Dabar ji gali mėgintuvėlyje pražydinti bet kurios veislės ir spalvos rožes.

„Pradedame nuo pumpurėlio. Jis turi būti sterilus“, – sudėtingą technologiją aiškina laboratorijos vedėja. Tam tikromis sąlygomis tam tikroje mitybos terpėje laikomas pumpurėlis pradeda sprogti, augti, jis kelis kartus persodinamas. Tačiau kol pasiekiama žydėjimo fazė, praeina mažiausiai metai, pusantrų. Tame ilgame kelyje nutinka įvairių nelaimių: kruopštų darbą neretai niekais paverčia grybai ar bakterijos. O 2005-aisiais visą laboratorijos rožyną buvo pražudęs gaisras. Teko pradėti nuo nulio.

„Mėgintuvėlyje augalas visą laiką atskirtas nuo aplinkos. Tas momentas, kai susidaro palankus mikroklimatas, augalas jaučiasi gerai ir suformuoja žiedyną“, – mokslininkė aiškina pražydinimo paslaptį. Mėnesį ar ilgiau mėgintuvėlyje žydėjusi rožė pradeda augti. Vėliau ją galima persodinti į vazonėlį, gruntą. Išauga tiksli motininio augalo kopija. Tuo S.Kuusienė įsitikino pati, savo sodyboje pasisodinusi mėgintuvėlyje išaugintą rožytę.

Tarp pasaulio lyderių

Augalą priversti pražysti mėgintuvėlyje pavyko nedaugeliui. „Šiuo metu pasaulyje esame tarp lyderių, pirmajame penketuke“, – konstatuoja faktą laboratorijos vedėja.

Apie savo sėkmingą eksperimentą mokslinėje spaudoje ji nesiskelbė. Vienintelė platesnė auditorija, su kuria pasidalijo savo patirtimi, buvo Šiaurės šalių doktorantai. Jiems surengtų kursų metu dr. Sigutė Kuusienė perskaitė pranešimą ir kiekvienam doktorantui įteikė po rožytę.

Neseniai institute lankėsi specialistai iš panašios laboratorijos Vokietijoje. Tačiau Miškų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja net nenori kalbėti apie tai, kad savo kūrybą galėtų parduoti užsieniui. Tai yra lietuviškas produktas!

Sigutės Kuusienės vadovaujamos modernios laboratorijos pagrindinis tikslas – medžių genetiniai ir biotechnologiniai tyrimai, medžių dauginimas in vitro. Mokslininkė mato keleriopą savo darbo naudą.

Rožytės kelia pasigėrėjimą – panašiai kaip paveikslas. Tai vaizdingas įrodymas, kad mokslas yra menas. Ši patirtis kada nors duos praktinę naudą ir mūsų miškams – tada, kai pavyks mėgintuvėlyje kaip rožytes pražydinti medžius, galima bus sukurti greitai augančius hibridus.

Laboratorijoje savo valandos laukia dar viena S.Kuusienės puoselėjama svajonė – Stelmužės ąžuolo klonas. Po daugelio nesėkmingų bandymų (senutėlis ąžuolas, pasirodo, savyje nebesaugo dauginimosi informacijos) pirmuosius gyvybės požymius pradėjo rodyti pernai pavasarį paimtas auginėlis. Tai reiškia, kad kada nors galėsime namuose turėti tautos gyvybingumo simbolio – Stelmužės ąžuolo – kopiją. Tai bus tikra sensacija.