Mokslo ir technologijų pasaulis

Žiūrėję filmą „Vanilinis dangus“, kuriame žaviai vaidina Tom Cruise su Penelope Cruz, ko gero, prisimena idėją užšaldyti žmogų ir taip žengti pirmąjį žingsnį nemirtingumo kryptimi. Ir ši mada pasaulyje, atrodo, įsibėgėja – pavyzdžiui, skandalingoji Paris Hilton jau išreiškė norą po savo juridinės mirties tapti užšaldyta ir taip įgauti bent jau šansą fiziniam nemirtingumui.

Suprantama, ne ji viena – šiuo metu tik JAV krionikos paslaugas teikiančios įmonės turi virš 1700 užsakovų, jau užšaldyti 174 žmonės. O visa eilė įžymybių jau pasirašė sutartis su krionikos kompanijomis. Tarp jų ir legendinis dainininkas Michael Jackson.

Krionika tokį šansą nemirtingumui suteikia išsaugodama žmogaus kūną, neribotam laikui jį giliai užšaldant iki labai žemos temperatūros bei taip sustabdant bet kokius cheminius ir biologinius procesus jo viduje. Be abejo, prieš užšaldant, į kraujotakos sistemą suleidžiamas tirpalas, kaip įmanoma labiau apsaugantis organizmą nuo cheminės ir mechaninės žalos, kurią gali padaryti tokios žemos temperatūros.

O kadangi užšaldžius gyvybiniai procesai nevyksta, kūnas fiziškai nesensta, tad ir į priekį pažengus nanotechnologijoms būtų galima jį atšildyti bei molekulinių nanorobotų pagalba panaikinti mirties priežastį („suremontuoti“ ląsteles ir audinius) ir, galiausiai, žmogui grąžinti gyvybines funkcijas.

Šiandien, įsibėgėjus XXI amžiui, tai jau neatrodo neįmanoma. Įvairūs vabzdžiai, vabalai ir pan. fauna buvo užšaldyta skystame azote ir atšildžius toliau gyveno. Dar 1973 metais buvo krionizuotas pirmasis žmogus. 1992 metais mokslininkai iki -2 laipsnių Celsijaus užšaldė babuiną, kurį po valandos sėkmingai atšildė. 1996 metais iki -196 laipsnių Celsijaus buvo užšaldyta žiurkės širdis, kuri po to vėl buvo atšildyta ir toliau plakė. 2002 gimė pirmasis vaikas iš spermos, krionizuotos net prieš 21 metus.

Kasmet tūkstančiai kūdikių gimsta iš tiesiog užšaldytos spermos. Pernai po giluminio šaldymo buvo atšildytos ir sėkmingai persodintos kiaulės kepenys. Juk ir dabar įmanoma atgaivinti žmones, ne per ilgai pabuvojusius lediniame vandenyje. O ir žmogaus smegenys po mirties nesusinaikina tučtuojau – vadinasi, šį reiškinį įmanoma sustabdyti arba bent jau itin stipriai sulėtinti, tam tereikia iš karto po mirties gerokai atšaldyti, taip sustabdant gyvybinius procesus.

Galbūt taip išliks informacija smegenų neuroniniuose tinkluose, neprarandant atminties ir susiformavusios asmenybės? Šiaip ar taip, skystas azotas suteikia -196 laipsnių pagal Celsijų šaltį. Atliekami bandymai su gyvūnais – sėkmingi.

Tuo tarpu Rusijoje dar 2005 metais įsikūrė firma „KrioRus“, kuri dabar pamaskvyje turi savo užšaldytų žmonių saugyklą ir yra viena iš tik trijų pasaulyje esančių krionikos paslaugas teikiančių kompanijų – kitos dvi („Alcor“ ir Krionikos institutas) įsikūrusios JAV. Šiuo metu rusų saugykloje saugomi šeši pacientai: rusė Lidija Fedorenko, šešiasdešimtmetis vyras, 48 metų nuo vėžio mirusi moteris ir dar trys pacientai, kurių tapatybės neatskleidžiamos.

Tiesa, rusai siūlo ne tik viso kūno krionizavimą – galima šaldyti atskirai tik smegenis. Savo paslaugas „KrioRus“ orientuoja į Rusijos, NVS ir Europos šalių rinkas. Interneto puslapio teigimu, paslaugos kaina – 9000 USD. Žodžiu, kaina visai įkandama, jei planuoti iš anksto ir naudotis, pavyzdžiui, gyvybės draudimo paslaugomis.

Be to, vis daugiau mūsų kūno organų galima pakeisti dirbtiniais. Kol kas, žinoma, ne visus, tačiau medicinos mokslas nestovi vietoje. Anksčiau juk ir dirbtinė širdis atrodė neįmanomu dalyku. O vėliau atšildžius kūną, panaudojant naujausius biomedicinos technologijų pasiekimus (nanotechnologijos, ląstelių technologijos, organų ir audinių bei genų inžinerija) pagalba pataisius reikalingas ląsteles, pažeistus organus pakeitus dirbtiniais ir žmogų atgaivinus, teoriškai, jis galėtų gyventi toliau.

Jei tikėtume ekspertų prognozėmis, toks reiškinys galėtų būti įmanomas jau šio amžiaus viduryje. Tam tereikia po mirties tučtuojau žmogų krionizuoti ir saugoti iki to laiko, kai žmogų, pasinaudojant mokslo pasiekimais, bus galima reanimuoti. Laiko klausimas?

Gyvenimas įdomus, todėl gyventi ilgai – gerai. Todėl tokios galimybės suteiktų žmonėms naujų laisvių, visai kitą ekonominį ir techninį potencialą. Žinoma, pabusti praėjus kelioms dešimtims metų, turėtų būti gana neįprastas jausmas. Nežinia ar įmanomas toks dalykas kaip nemirtingumas, vis dėlto šiuolaikinis mokslas sparčiai juda pirmyn – juk ir šiandien galima išgyti nuo daug ligų, kurios kadaise vienareikšmiškai būdavo mirtinos. Nauji vaistai ir aparatūra kuriama kasdien ir stiprios konkurencijos sąlygomis, tam metami nesuskaičiuojami turtai.

Pirmaujantys pasaulio nanotechnologijų mokslininkai, tokie kaip K. Eric Drexler (nanotechnologijų „tėvas“, monografijos „Nanosistemos“ autorius), Ralph Merkle (pirmos JAV nanotechnologijų kompanijos „Zyvex“ vyriausiasis specialistas), Robert Freitas (mokslinio darbo „Nanomedicina“ autorius), Raymond Kurzweil gina krionikos prasmę ir patys jau tapo krionikos firmų užsakovais.

Vis dėlto pasaulyje krionika nėra labai populiari. Ir tai suprantama – malonumas nepigus, o garantijos nesuteikiamos praktiškai jokios. Be to, tai prieštarauja visoms visuomenės mirties tradicijoms ir religijoms. Juk jos teigia, kad po mirties dvasia apleidžia kūną. Krikščionys ar musulmonai apskritai mano, jog po mirties žmogus sulaukia dieviškojo teismo ir papuola į rojų ar pragarą. Vis dėlto mokslininkai masiškai palaiko krionikos idėją ir pamažu, masinės kultūros dėka, ji tampa labiau žinoma ir plačiai visuomenei.