Mokslo ir technologijų pasaulis

Sibire, vos už 12 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Rusijos miesto Tomsko, gūdžiu sovietmečiu, prieš 60 metų, buvo įkurtas slaptas miestas, kodiniu pavadinimu Tomskas-7.

Nūnai jis vadinasi Seversku (liet. Šiauruolis), gyventojų turi panašiai kaip Panevėžys (apie 110 tūkstančių) ir yra ypatingas. Miesto prieigas juosia spygliuota viela, įvažiuoti į jį galima tik pro du kruopščiai saugomus įvažiavimus – iki jų galima privažiuoti laisvai, tačiau sunku patekti miesto vidun.

Tam privalu būti Rusijos piliečiu, turėti kvietimą iš miesto administracijos ir pagrįsti savo apsilankymą – Seversko apylinkės visą parą saugomos ginkluotų pasieniečių, o miestas aptvertas trimis eilėmis spygliuotos vielos (tarp kurių tie pareigūnai su automatais ir patruliuoja).

Įvažiuojant pro kontrolinį punktą nuodugniai kratomas kiekvienas automobilis, o žmonės privalo praeiti patikros postą. Nedidelis keblumas – prašymą patekti į miestą būtina pateikti bent pusantro mėnesio prieš planuojamą atvykimą.

Miesto viduje visur iškabinti garsiakalbiai (jei staiga prireiktų skelbti visuotinę mobilizaciją), pati atmosfera itin primena tarybinius laikus – senos iškabos, tipinė tų laikų architektūra bei koloritas, milžiniškas paminklas Leninui. Šalia miesto – neužšąlantis ežeras, užterštas radiacija.

Seversko miesto šerdis – urano sodrinimo ir kovinio plutonio branduoliniams ginklams gamykla, oficialiai vadinama VĮ „Sibiro chemijos kombinatu“ arba tiesiog „Kombinatu Nr. 816“. Čia dar 1958 metais buvo atidaryta pirma pasaulyje pramoninė atominė elektrinė, tiekianti 100 megavatų energijos (nors pagrindinė jos paskirtis, be abejo, yra karinių cheminių elementų išskyrimas ir gamyba – elektra ten tik pašalinis produktas).

Tiesa, išjungta ji pernai. Tad po pusės amžiaus eksploatacijos „Sibiro“ atominė elektrinė užgeso. Vis dėlto, vietoj jos planuojama netrukus pastatyti naują, „Seversko“ atominę elektrinę - joje jau po šešių-aštuonių metų veiks galingi reaktoriai VVER-1000. Ir tai – nepaisant, jog net 73% Tomsko apskrities gyventojų tam priešinasi. Lobistai nesėdi sudėję rankų ir agitacinė kompanija tenai įsibegėjusi pilnu tempu. Nauja atominė, gaminanti branduolines žaliavas ginklams, pastatyta bus – tuo šiandien neabejoja niekas.

Slaptieji Rusijos miestai

Aprašytasis Severskas – tik vienas iš daugybės Rusijoje uždarųjų miestų. Niekas nežino kiek jų yra iš tikrųjų, tačiau visi sutaria jog yra daugiau nei skelbiama. Šių miestų paprastai nerasime žemėlapiuose, neretai jie ir vadinasi keistai – ZATO. Arba, verčiant iš rusų kalbos – UATV: uždaras administracinis-teritorinis vienetas. Tarybiniais laikais tokie miestai buvo griežtai įslaptinti – norint apsilankyti mieste buvo privaloma turėti leidimą dirbti su slapta informacija, niekam nebūdavo viešai skelbiama jų buvimo vieta ar pavadinimai, o gyventojams nebuvo leidžiama pasakoti kur jie gyvena. Skaičiuojant statistiką tokių UATV gyventojai buvo pridedami prie aplink esančių didmiesčių (pvz. rajono centro) skaičiaus.

Neretai ir patys miesteliai vadindavosi panašiai, kaip aplink juos esantis stambesnis miestas: Tomskas-7, Čita-46, Permė-76, Murmanskas-60, Penza-19 ir pan. Papildomai konspiracijai miestuose netgi namų skaičiai prasidėdavo ne nuo vieneto, o nuo stambių skaičių, tarsi tęsiant savo „globėjo“ miesto gatvių numeraciją. Panašiai būdavo ir su mokyklų ir kitų įstaigų skaičiais. Tokia paslaptis todėl, jog miestuose įsikurdavo specialūs ir pažeidžiami kariniai daliniai, atominės pramonės subjektai arba tiesiog būdavo gaminama mirtį sėjanti masinė ginkluotė.

Tačiau nepaisant tokių sunkumų gyventojams, kaip kompensaciją uždarųjų miestų gyventojai sovietmečiu turėjo žymiai geresnes gyvenimo sąlygas nei vidutinis Tarybų Sąjungos gyventojas – tuose miesteliuose ir miestuose prekių tiekimas būdavo daug geresnis, prekyboje galėjai laisvai nusipirkti daugumą tuo metu deficitu kitur buvusių prekių. Geresni reikalai būdavo ir su socialine ar aptarnavimo sfera – tarkim, bet ir palyginus nedidelis miestelis galėdavo turėti savo zoologijos sodą ar modernų kino teatrą. Kita vertus, dėl laisvo judėjimo apribojimo tokiuose miestuose būdavo ir ženkliai mažesnis nusikalstamumas.

Subyrėjus tarybinei santvarkai ir sužlugus TSRS, dalis miestų tapo išslaptinti ir bent jau preliminarus sąrašas tapo viešu. Miesteliams gražinti jų originalūs, istoriškai susiklostę, nekodiniai pavadinimai. Šiandien oficialiai skelbiama, jog Rusijoje yra 45 uždari miestai, kuriuose gyvena apie 1,3 milijono gyventojų. Tai reiškia, jog praktiškai šimtadalis Rusijos piliečių gyvena už spygliuotų tvorų pasienių ir apsaugos – uždaruose miestuose.

Įdomu ir tai, jog nors Rusijos miestai Norilskas (apie 220 tūkst. gyventojų) ir šalia esanti Dudinka (apie 25 tūkst. gyventojų) nėra paskelbti UATV, tačiau į juos gali patekti tik Rusijos arba Gudijos piliečiai. Keisčiausia, jog nuo 1991 iki pat 2001 dar galėjo, o dabar – nebe. Ar tik ne dėl tragiškos ekologinės padėties Norilske, kuris yra vienas užterščiausių miestų mūsų planetoje?

Anksčiau tokiais uždarais miestais buvo ir Dnipropetrovskas (Ukrainoje), atominių povandeninių laivų statyklos miestas Severodvinskas (Rusijos Archangelsko srity), Sibiro „sostinė“ Tobolskas ir visa eilė kitų. Neleisdavo užsieniečiams lankytis ir Saratove, Ufoje, Samaroje, Omske, Permėje, Zelenograde..

Sverdlovskas-19 ir užkrėsta mėsa

Vienas buvusių UATV – dabartinio Jekateriburgo (o anuomet tiesiog Sverdlovsko) rajone esantis karinis objektas - „miestas mieste“, besivadinantis Sverdlovsk-19. Oficialiai – Rusijos Federacijos gynybos ministerijos mikrobiologinio mokslinio-tiriamojo instituto bakteriologinės apsaugos karinių-techninių problemų centras. Čia niekados nebuvo jokių žurnalistų – kompleksą juosia trijų metrų aukščio betoninė tvora, jame gyvena apie 5000 žmonių, yra žinybinė ligoninė, gimdymo namai, netgi civilinės metrikacijos skyrius. Užima bazė du kvadratinius kilometrus, tačiau turi ir nemažai požeminės infrastruktūros.

Žmonės čia atsargiai žiūri į patekusius iš „už tvoros“, kategoriškai atsisako nuo bet kokio bendravimo. Anksčiau jie yra pasirašę dokumentus, kuriuose apie savo regėtus ir žinomus dalykus, įsipareigojo niekam niekada neprasitarti. Norint iš čia patekti į šalia esantį miestą sovietmečiu darbuotojams tekdavo prieš mėnesį to prašyti raštiškai. Apie giminaičių ar svečių priėmimą bazės teritorijoje negalėdavo būti ir kalbos. Kita vertus, čia visais laikais gerai uždirbdavo – dar sovietmečiu čia santechnikas galėdavo gauti keturis šimtus, inžinierius – virš 800 rublių per mėnesį. Miesto gyventojai galėdavo gauti spec. davinius su juodais ir raudonais ikrais, šampanu, šprotais. Tuo metu tai būdavo negirdėta prabanga...

Ir būtent tuo pačiu metu Sverdlovsk-19 požemiuose vyko biologinio ginklo gamyba: veisiamos juodligės, maro, tuliaremijos (kiškių maro) bakterijos ir nuolat bandomas bei gaminamas užkratas. 1979 metais, paskutinį Kovo penktadienį, čia įvyko stambi biologinė katastrofa – į atmosferą buvo išleistas biologinio ginklo užkratas. Po tuometinį Sverdlovską nusirito mirčių banga – juodligės sporos pasirodė negailestingos. Ir visa tai tik dėl žmogiškos klaidos – vienas iš laboratorijos darbuotojų nuėmė užsiteršusi filtrą (tą patį, kuris neleidžia užkratams patekti už laboratorijos ribų) ir neparašė apie tai į tarnybinį žurnalą.

Kitos pamainos viršininkas įjungė ventiliaciją ir... Kasdien mirdavo po penkis ir daugiau žmonių – visų pirma tie, kurie tuomet buvo atvirame ore. Iš viso mirtinais užkratais apsinuodijo ir todėl mirė virš šimto žmonių, tačiau KGB pradėjo skleisti dezinformaciją apie apylinkėse pardavinėjamą užkrėstą gyvulių mėsą – JAV tuomet jau įtarinėjo sovietus gaminantis biologinį ginklą. Saugumiečiai suklastojo pažymas apie tai kad netoli Sverdlovsko neva rasti 27 juodlige užsikrėtę jaučiai. Apie tai, jog epidemijos priežastis iš tikro buvo „Sverdlovsk-19“ laboratorija, rusai pasauliui pripažino tik 1992 metais. Žodžiu, Rusijos didmiesčiui UATV kaimynystė atsirūgo skaudžiai.

Po Tarybų santvarkos griūties „uždarieji miestai“ tapo kone reliktu ir turėjo išnykti, tačiau taip neatsitiko. Rusijos gynybos ministerija ignoruoja bet kokius raginimus ar prašymus suteikti informaciją apie šiuos miestelius; akreditacijų žurnalistai tenai negauna. Ir tai suprantama – apie kokią demokratiją, ekologiją ar branduolinį saugumą galima kalbėti, kai visa tai „visiškai slapta“? Stalino skaliko L.Berijos laikais sumanyti ir įkurti miesteliai, kuriuos šiandien su FSB pagalba, kuruoja atomininkai bei kariškiai, vis dar lieka uždarais rezervatais, kuriuose dar egzistuoja sovietinių laikų taisyklės ir supratimas.