Mokslo ir technologijų pasaulis

20 proc. mūsų blogos savijautos priklauso nuo supančios aplinkos, kuri vis labiau tolsta nuo natūralios. Vienas iš greičiausiai kintančių aplinkos rodiklių – triukšmo lygis, kuris per paskutinius 15-20 metų padidėjo net 2 kartus. Miesto transporto gausmas, buitinių prietaisų ūžesys, garso ir vaizdo aparatūra – visa tai ausies net nebetrikdo.

Tačiau mokslas iki šiol neturi aiškių atsakymų, kokiais sveikatos pokyčiais mūsų pačių keliamas triukšmas pasireikš dar po 15-20 metų.

Akustinio komforto klasės

Anot Vilniaus visuomenės sveikatos centro specialisto Raimondo Vaidgino, tokio triukšmo lygio, koks yra dabar, anksčiau niekada nėra buvę. Mus supantis triukšmas vidutiniškai padidėjo 10 decibelų. Žmogaus ausis tai suvokia kaip 2 kartus didesnį garsą.

„Pirmiausiai triukšmas padidėjo dėl naujų technologijų bei civilizacijos tempų augimo. Padaugėjo transporto, padidėjo automobilių greičiai, į dangų kyla vis daugiau lėktuvų. Todėl dabar specialistai susidūrė su sudėtinga, daug kruopštumo reikalaujančia užduotimi – kaip žmones nuo viso šio triukšmo, kurį patys ir sukėlėme, apsaugoti“, - teigė pašnekovas.

Apsauga nuo triukšmo jau privaloma ir statomuose namuose. Deja, jie ne visada patenkina gyventojų lūkesčius. „Egzistuoja specialus reglamentas, kuriame nurodoma akustinio komforto, arba garso, klasių sistema. Egzistuoja 5 akustinio komforto klasės – A, B, C, D, E. A laikoma ypač gero komforto klase, B – pagerinto, C – priimtino. 95 proc. naujų namų yra C klasės. B klasės – tik vienas kitas. Su A klase neteko susidurti. Mat didesnė triukšmo klasė labai ženkliai pakelia statybų kainą“, - pasakojo R. Vaidginas.

A klasė reiškia, kad apie 90 proc. gyventojų akustinį komfortą įvardina kaip gerą arba labai gerą. B klasės atveju 70-80 proc. gyventojų komfortą laiko geru, o iki 10 proc. – nepatenkinamu. C klasės atveju iki 50 proc. gyventojų komfortą laiku geru arba labai geru, o 30 proc. yra nepatenkinti.

Tiesa, klasė tik informuoja apie galimą akustinio komforto lygį pastate, tačiau skirtingi žmonės triukšmą suvokia nevienodai. Vieną žmogų erzina kulniukų kaukšėjimas viršuje, o kitas nekreipia dėmesio. Pagaliau jei nėra kaimynų, kurie visą vakarą groja gamas ar įsijungia televizorių 80 dB garsu, net ir prastesniame pastate gali neatsirasti triukšmo lygiu nepatenkintų gyventojų.

Beje, jei nuo aplinkos triukšmo dar galima apsisaugoti, nuo kaimynų izoliuotis kur kas sudėtingiau, ypač naujuose monolitiniuose pastatuose, kuriuose garsas ypač gerai sklinda. „Žmonės, įsikėlę į naujus namus, patiria šoką. Jie tikisi visiškos izoliacijos, tačiau dideli jų lūkesčiai subliūkšta. Ypač dažnai taip būna, kai pastatas dar neapgyvendintas. Tokiu atveju vėliau padėtis pagerėja“, - sakė pašnekovas.

Senos statybos namuose triukšmo lygis nežinomas, nes atlikti tokius tyrimus tik smalsumo vardan – per brangu. Tačiau spėjama, kad C klasės nebūtų. Pirmiausiai tai susiję su vidaus projektavimu – bendros su kaimynais rozetės, per visą namą einantys vamzdžiai bei jiems padarytos ertmės. Renovuojant namus garso izoliacija netvarkoma.

Koks triukšmas saugus?

Lietuvoje galioja higienos norma, pagal kurią ramybė gyvenamosiose patalpose turi įsivyrauti nuo 18 val., o nuo 22 val. prasideda nakties metas. Leidžiamas triukšmo lygis nuo 6 iki 18 val. – iki 50 decibelų, nuo 18 iki 22 val. – iki 45, nuo 22 iki 6 val. – 40.

Savo širdies plakimą žmogus girdi 10 dB garsu, 30 dB triukšmą sukelia lapų šlamėjimas, laikrodžio tiksėjimas, 40 dB – šnabždesys, 50 dB – lietus bei įprastinė kalba, 70 dB – garsi kalba, 90 dB – riksmas, 95-110 dB – motociklas, 120 – greitosios pagalbos ar policijos automobilių sirenos, 140 dB – reaktyvinio lėktuvo variklio gausmas.

Yra paskaičiavimų, kad nuolat esant 40-50 dB triukšmui, žmogui atsiranda psichinės reakcijos, nuolatinis 60-80 dB garsas sukelia vegetacinės nervų sistemos pakitimų, nuo 90-110 dB garso žmogus gali apkursti, daugiau nei 120 dB pažeidžia klausos organą. Miesto ir buities prietaisų keliamas triukšmas siekia nuo 40 iki 100 dB.

„Triukšmas turi kaupiamąjį poveikį. Tam tikros organizmo reakcijos atsiranda ilgainiui, todėl žmogui būtina pailsėti tyloje. Deja, poilsio mes dažnai taip pat neįsivaizduojame be triukšmo – televizija, radijas, muzika, pagaliau kino teatrai, kavinės. Taip pat nesuvokiame, kad triukšmas mus veikia net miegančius.

Pavyzdžiui, pastaruoju metu populiaru naktimis siųstis filmus internetu. Tačiau jei kompiuteris triukšmauja apie 50-60 dB, o miegant nerekomenduojamas didesnis nei 35 dB triukšmas, galima įsivaizduoti, kokia tai apkrova organizmui. Nieko keista, kad dieną žmogus jaučiasi išsiblaškęs. Miegamajame neturėtų būti prietaisų, kurie skleidžia garsą“, - patarė R. Vaidginas.

Anot jo, triukšmą organizmas suvokia kaip stresą sukeliantį dirgiklį, o stresas veikia širdies ir kraujagyslių sistemą, gali sukelti širdies ritmo, raumenų tonuso pokyčius, sutrikdyti miegą. „Yra duomenų, kad dėl triukšmo ženkliai padidėja infarkto rizika, krenta darbingumas, sugebėjimas susikaupti. Triukšmui ypač jautrūs vaikai – mokymosi rezultatai triukšmingoje aplinkoje labai prastėja“, - pasakojo pašnekovas.

Beje, nuolat būnant triukšme išsivysto pripratimas ir net priklausomybė nuo jo. Žmogus komfortiškai jaučiasi tik tuomet, jei girdi triukšmą. Tačiau ilgainiui komfortą keičia minėti sveikatos sutrikimai. Yra ir profesinės ligos, susijusios su triukšmu. Jei žmogui nuolat tenka dirbti aplinkoje, kurioje triukšmo lygis viršija 85 dB, per keliolika metų žmogaus klausa negrįžtamai susilpnėja. Pagal higienos normą darbo aplinkoje triukšmas neturi viršyti 80 dB.

Ką turite girdėti su ausinukais

Paklaustas, kokio triukšmo lygio tikėtis ateityje, R. Vaidginas išreiškė viltį, kad jis visgi mažės. „Turint omeny, kaip vystosi technika, turėtų atsirasti priemonės, kompensuojančios triukšmo lygį. Jau dabar stengiamasi gaminti tylesnius automobilius, lėktuvų variklius. Situacija dabar nėra palanki, bet dėmesys triukšmo prevencijai didėja visame pasaulyje. Žinoma, tokia įranga brangesnė. Tačiau visgi perkant labai siūlyčiau pasidomėti buitinės technikos triukšmo charakteristikomis“, - patarė specialistas.

Siekiamybė, kad technikos keliamas triukšmas neužgožtų natūralių garsų, kurių mūsų ausis nesuvokia kaip dirgiklio, mat per tūkstančius metų prie jo pripratusi. Medžių šnarėjimas ar lietaus šniokštimas nesukelia streso, o netgi ramina.

Deja, žmonės ir patys nevertina tylos. Ko vertas vien ausinukų kultas. Anot R. Vaidgino, ausinėse skambanti muzika neturėtų užgožti normalios kalbos išorėje, tačiau paprastai žmonės ausinėmis save nuo aplinkos visiškai izoliuoja. Medikai dėl to ne juokais baiminasi klausos sutrikimų skaičiaus augimo.

Nuo kitų metų pradžios higienos norma reglamentuos ir žemų dažnių bei infragarsą. Mat šio dažnio triukšmas labai gerai sklinda sienomis, nuo jo labai sunku apsisaugoti, o poveikis sveikatai – ypač neigiamas. Jis turės būti likviduojamas skleidimo šaltinyje. Beje, infragarso mūsų ausis net negirdi.

Žemo dažnio garsų pavyzdys – iš kaimynų pasiekiantys „bumčikai“. Pamatavus triukšmo lygį, jis gali ir neviršyti normos, tačiau žemo dažnio kolonėlės garsas erzina nepakeliamai. Pasirodo, jei būtų išmatuoti tik žemo dažnio garsai ar infragarsas, lygio viršijimai būtų akivaizdūs. Tačiau vienintelė išeitis tokiais atvejais – tartis su kaimynais. Jei nepavyksta – kviestis į pagalbą pareigūnus. Jie, žinoma, dėl iškvietimo nelabai apsidžiaugs, tačiau būtent jiems tenka prievolė užtikrinti tinkamą triukšmo lygį.

Jei triukšmas kyla dėl ūkinės veiklos arba transporto, kreiptis reikėtų į miesto visuomenės sveikatos centrą. Daugiau informacijos apie savo teises ir pareigas šioje srityje, reikalavimus aplinkai bei kontroliuojančių įstaigų funkcijas galima rasti kiekvienos savivaldybės patvirtintose Triukšmo prevencijos viešose vietose taisyklėse.

Priminsime, jog pastaruoju metu mokslininkai kalba ne tik apie garso triukšmo pavojų, bet ir apie šviesos triukšmą - jis taip pat gali kenkti mūsų sveikatai, nors to net neįtarsime.