Mokslo ir technologijų pasaulis

Skaitytojams siūlome Felixo Haslerio, neurofarmakologo ir Ciuricho universiteto psichiatrijos klinikos mokslinio bendradarbio, pasvarstymus smegenų tyrimų karštinės tema.

Neuroekonomika? Neurorinkodara? Visi užsiima smegenų tyrimais

Ir vėl kaltas George'as Bushas. Tik šįkart ne sūnus, o tėvas: „Aš, George'as Bushas, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas, skelbiu 1990-ųjų sausio 1 dieną prasidedantį dešimtmetį smegenų dešimtmečiu.“ Šia prezidentine proklamacija, ją lydėjusiu atitinkamu biudžetu bei tyrimų programomis Bushas vyresnysis davė startą precedento neturinčiam neuromokslų sprogimui. O jo šalutinis poveikis pasireiškė tuo, jog šiandien beveik nė viena netgi labiau nutolusi mokslo sritis nebėra apsaugota nuo smegenų tyrimų invazijos.

Ir iš tikrųjų, regis, veik nebeliko tokios tyrimų disciplinos, kurios nebūtų įmanoma sudabartinti priešdėliu „neuro“ ir suteikti jai kilnumo apgaubiant tariamo įrodomumo aura. Dvidešimt metų po Busho kreipimosi turime neurofilosofiją, neuroteologiją, neuroetiką, neuroekonomiką ir neurorinkodarą, sykiu neuromokslus. Ir tai dar ne viskas. O labiau į egzotiką linkę tyrėjai gali mėgautis dar ir neuroestetika, neuropsichoanalize ar neuroedukacija. Kiekvienas naujai atsiradęs dalykas savo teisę egzistuoti grindžia užsimindamas apie pradinių disciplinų reformavimą „naujausiais atradimais smegenų tyrimų srityje“.

Homo cerebralis

Medijas apėmusi neurokarštinė padeda į mūsų pasaulį skverbtis neurobiologiniams aiškinamiesiems modeliams. O tai savo ruožtu keičia mūsų įsivaizdavimą apie tai, kas esame iš esmės. Žmogus, XXI amžiuje vis dar rimtai tikintis savarankišku sielos egzistavimu, rizikuoja būti palaikytas beviltiškai reakcingu ir neapsišvietusiu. Tad pastaruoju metu daugelis, nors ir sukandę dantis, atsisveikino su pasenusiu įsivaizdavimu apie savarankišką dvasią ir laisvą valią. Kasdienybėje įmanoma visai neblogai gyventi ir kaip evoliucijos valdomam bioautomatui be gilesnės prasmės ir tikslo. Ir vis dėlto nuosekliai įgyvendinti tai kasdieniame gyvenime vargiai pavyksta. Sunku patikėti, jog vieną dieną ištartume: „Ak, mano Gyrus fusiformis šiandien ir vėl nepakankamai aprūpinamas krauju, vos atpažinau savo kaimyną.“

Plintančią visuomenės neurologizaciją savo radaruose užfiksavo sykiu ir visuomenės tyrėjai. Antai Berlyne įsikūrusiame Maxo Plancko mokslo istorijos institute neseniai vyko seminaras pavadinimu „Neurokultūros“ (angl. neurocultures). Žymūs mokslininkai seminare diskutavo apie vis didėjantį žmogaus susitapatinimą su savo smegenimis. Britų sociologas Nikolas Rose'as prabilo netgi apie „neurochemines savastis“, o istorikas Ferdinando Vidalis pažvelgė į mus kaip į „cerebrinius subjektus“. Taip pat ten buvo paminėtas „Homo cerebralis“, kurį Michaelis Hagneris, ETH (Ciuricho Federalinio politechnikos instituto) mokslotyros profesorius, įvardija kaip naują visuomeniniame horizonte pasirodžiusią rūšį.

Visiems šiems apibūdinimams bendra pažiūra, jog mes veik atsidūrėme ties ta riba, kai apsiribojama vienintelio kūno organo funkcionavimu. Žinoma, viskas, kas mus jaudina, džiugina arba piktina, galiausiai kiekvienas patyrimas turi sąsają su mūsų smegenimis. Tai nėra naujas atradimas. Tačiau naujas yra įsivaizdavimas, jog esą įmanoma tiesiogiai smegenyse įrodyti sykiu ir tokius sudėtingus sąmonėje vykstančius procesus kaip meilė, etiniai sprendimai arba estetinis skonis. Tai, kad mes renkame vieną ar kitą partiją, tikime Dievą, nuolat ką nors įsimylime arba neįsimylime niekada, arba kad mumyse snaudžia grandininiu pjūklu mosuojantis monstras – viskas esą turi neuroninių koreliatų smegenyse, ir juos esą taip pat įmanoma įrodyti. Tokia yra plačiai paplitusi doktrina. Ir jau netrukus išmuš atvaizdavimo metodų valanda.

Smegenų nuotraukų pavojai

Maždaug tuo pačiu metu, kai buvo paskelbta „smegenų dekada“, atsirado funkcinė magnetinio rezonanso tomografija (fMRT) bei įvairūs banduolinės medicinos tomografijos metodai. Šie neurovizualiniai metodai šiandien kaip tik ir įgalina tyrėjus pamėginti pažvelgti į smegenis tų, kurie stipriai tiki, myli arba viliasi. Arba ieškoti neuroninių žymių, paliktų dešimtmečius praktikuotos meditacijos arba psichopatinės asmenybės struktūros. Tačiau iš pradžių ši matavimo technika buvo tobulinama visai kitoms reikmėms, tai yra vien tik anatominėms ir funcinėms studijoms. Tad šuolis nuo tyrinėjimo smegenų kaip tokių prie itin sudėtingų psichinių procesų identifikavimo yra išties didelis.

Be to, nemažai problemų kyla ir dėl pačių vizualizavimo metodų. Sudėtingos psichinės funkcijos juk anaiptol nėra nepajudinamai įsitvirtinusios tam tikrose smegenų vietose. Tokio įsivaizdavimo buvo atsisakyta dar devintajame dešimtmetyje. Sąmoningas patyrimas yra veikiau dinamiška įvairių smegenų sričių sąveika. Neurovizualizavimo procese šis itin svarbus skaidymas pagal laiką yra daugiau nei kuklus.

Profesiniuose sluoksniuose išsakoma nemažai kritikos ir taikomiems statistiniams metodams. Antai kritikuojama, kad daugelis vizualizavimo studijų atliekamos be jokių išeitinių hipotezių.

Trumpai tariant, žvejojama drumstame vandenyje ir paskui apsimetama, lyg nuo pat pradžių žinota, ko (žinoma, sėkmingai) ieškoma. Bemaž klasikiniu pavyzdžiu galėtų būti statistikų pamėgtas palyginimas su Teksaso snaiperiais: ginkluotas plėšikas šaudo kaip pakliuvo į daržinės duris. Tada nupiešia taikinį aplink tas šūvių skyles, kurios yra greta viena kitos. Taigi bent porą tikslių šūvių į taikinio centrą šaulys turi.

Smegenų pervertinimo sindromas

Tad visai nenuostabu, kad kritiški neuromokslininkai patys vis dažniau reiškia nepasitenkinimą dėl pernelyg ambicingų, ryškiomis spalvomis šviečiančių smegenų nuotraukomis iliustruotų savo kolegų studijų ir vis naujų sensacingų pranešimų iš įvairiausių neuromokslo pakraipų. Antai viename „Neuen Zürcher Zeitung“ straipsnyje Lutzas Jäncke'as, neuropsichologas iš Ciuricho universiteto, piktinasi: „Per daug švaistomasi pažadais, per greitai imama skambinti varpais apie naujus sensacingus atradimus, - ir pernelyg daug tokių, kurie nori spėti įšokti į „neurotraukinį“ ir atsiriekti menamos šlovės.“ Profesorius atpažįsta „metastatiškai plintantį potvynį abejotinų ir moksliškai dar vargiai pagrįstinų „atradimų“ iš tariamų smegenų tyrimų srities“ ir pasisako už „šiek tiek daugiau kuklumo santykyje su smegenimis ir ypač su neuromoksliniais atradimais“.

Psichologas ir teisės profesorius iš Jungtinių Valstijų Stephenas J. Morse'as sarkastiškai tvirtina atradęs naują „kognityvinę ligą“ – „smegenų pervertinimo sindromą“.

Morse'as ragina susimąstyti, kad mes „vis dar labai menkai žinome apie tai, kaip smegenys įgalina dvasinius procesus, ir ypač apie tai, kaip iš sudėtingo materijos darinio vardu „smegenys“ atsiranda sąmonė ir intencionalumas“.

Morse'o „smegenų pervertinimo sindromas“ iliustruoja pasaulėžiūrinę kultūrinę kovą, kuri dabar vyksta ypač teisininkų gretose. Teismų praktikoje paaštrėjo diskusija apie subjekto biologizaciją. Senas ginčas apie tikrąją nusikaltimo vykdytojo valios ir veiksmų laisvę ir iš jo kildinama baudžiamojo įstatymo reforma, laimė, kiek aprimo. Tačiau liko klausimas, kaip neurobiologijos amžiuje elgtis su pavojų signalizuojančiais galvos smegenimis. Vyraujanti nuomonė palaiko prevenciją, ir sociologas Nikolas Rose'as jau diskutuoja apie Foucault klasikinės visuomenės kontrolės maksimos „disciplinuoti ir bausti“ virtimą į „pademonstruoti ekrane ir įsikišti“ (angl. screen and intervene). Teismo psichiatrijoje jau seniai ieškoma biologinių nusikalstamo elgesio rizikos indikatorių. Ar pavyks identifikuoti neurochemines anomalijas, kurios skatina sutrikusią impulsų kontrolę ir agresyvumą? Pasitelkiant į pagalbą genetinius testus ir vizualizavimo metodus, tikimasi atpažinti, pavyzdžiui, asocialaus tipo asmenybės sutrikimo požymius dar prieš įvykdant nusikaltimą. Ir tada tokiam potencialiam nusikaltėliui, kuriam buvo užkirstas kelias, taikyti arba terapiją, arba jį bent jau stebėti. Daugeliui baudžiamosios teisės specialistų toks vaizdinys kelia pasibjaurėjimą. Kai kam tai primena XIX amžių – teismo frenologijos laikus, kurie, kaip manyta, jau seniai nuėjo į praeitį.

Neuroskeptiškumas

Ne, artimiausiu metu dar neišvysime, kaip žmogus mąsto. Ne, nesulauksime ir į nusikalstamumą linkusios asmenybės biologinės ankstyvosios diagnostikos. Neuromoksluose dabar viešpatauja milžiniškas faktų ir prasimanymų sąmyšis. Tačiau antai neseniai įsteigta „kritinių neuromokslų“ disciplina jau paskelbė karą primityviam redukcionizmui ir neurospekuliacijoms. Jeigu mus lydės sėkmė, išvengsime bent jau neuroarchitektūros ir neurožurnalistikos.

2009 spalio 23 d., „Das Magazin“ (Šveicarijos dienraščio „Tages Anzeiger“ priedas) straipsnį vertė Dangė Vitkienė