Mokslo ir technologijų pasaulis

Erozijos paveiktas krateris dantyto paviršiaus lygumoje netoli Pavonis Mons ©NASA/JPL/University of Arizona

Abalos Undae kopų lauko dalis. Melsvos spalvos smėliui suteikia bazaltinis pagrindas, o šviesesnių zonų spalvą greičiausiai nulemia dulkių danga ©NASA/JPL/University of Arizona

Marso pietų poliaus dangos dalis. Matomi išsisluoksniavę sluoksniai, paveikti ilgalaikio sublimacijos proceso. ©NASA/JPL/University of Arizona

Skirtingos mineralinės sudėties dirvos sluoksnių vaizdas (Candor Chasma). Nuotraukoje matoma uola, kurioje vykstanti vėjo sukelta erozija išraižė V formos linijas išilgai daugelio sluoksnių pakraščių. ©NASA/JPL/University of Arizona

Marso šiaurės poliuose esančių skardžių griūtys. Medžiaga, kurios sudėtyje greičiausiai esama smulkių grūdelių ledo, smėlio ir, tikėtina, didelių riedulių, atsiskyrė nuo iškilusios uolos ir nusirito link mažesnio nuolydžio šlaitų. Debesis yra maždaug 180 metrų pločio ir driekiasi 190 metrų išilgai uolos šlaito. ©NASA/JPL/University of Arizona

Aptikta senovinio potvynio lyguma. Apačioje kairėje esanti šviesi dėmelė yra NASA "Mars Pathfinder Lander" automatinis tyrimų zondas, Marse nusileidęs 1997 metų liepos 4 dieną, ir savo darbą tęsęs iki tų pačių metų rugsėjo 27-osios. ©NASA/JPL/University of Arizona

Viktorijos krateris ties Meridiani Planum. Kraterio skersmuo sudaro apie 800 metrų. Išilgai vidinės kraterio sienos matosi sluoksniuotos nuosėdinės uolienos, o nuo kraterio skardžių nukritę rieduliai matosi jo dugne. Šį kraterį 2006 metais tyrė NASA Marso savaeigis zondas "Opportunity". ©NASA/JPL/University of Arizona

"Opportunity" ratų palikti pėdsakai, įspausti šalia Viktorijos kraterio. ©NASA/JPL/University of Arizona

Linijomis išsidėsčiusios kopos Marso šiaurės poliariniame regione. Tarp kopų esantį dirvos paviršių dengia plyšių "tinklelis"; tai gali būti požymis, jog čia yra (ar visai neseniai buvo) amžino išalo ledo. ©NASA/JPL/University of Arizona

Grūdėtos smėlio kopos pietiniame Marso pusrutulyje, rodančios sezoniškai atsirandantį į pietus nukrypusių šlaitų įšalą. ©NASA/JPL/University of Arizona

Nuotraukoje matosi Marso regionas Deuteronilus Mensae. Daugelis šio slėnio lygumų pasižymi sudėtingomis briaunų ir įdubų struktūromis. Šios tiesinio pobūdžio ir mažų matmenų paviršiaus struktūros priežastis nėra pilnai ištirta, tačiau manoma, jog ją gali sukelti dirvoje esantis ledas, arba to ledo praradimas vykstant sublimacijai (ledui tiesiogiai virstant vandens garais). ©NASA/JPL/University of Arizona

Didelė pusmėnulio formos kopa. Tai - regionas, kuriame stebimas kelis metus vykstantis kopų mažėjimas. ©NASA/JPL/University of Arizona

Maždaug 6km skersmens kraterio pietų pusrutulyje pakraštys, padengtas gilyn į kraterio dugną einančiomis lomomis. ©NASA/JPL/University of Arizona

Newton Basin esančio kraterio kopos, kurias arba veikia erozija, arba jos padengia keistos tikros struktūros gruntą. ©NASA/JPL/University of Arizona

Marso pietinį poliarinį regioną kasmet padengia anglies dvideginio ledo sluoksnis. Regione, pavadintame "Paslaptingo landšafto" (angl. "Cryptic terrain") pavadinimu, ledas yra permatomas ir Saulės šviesa gali prasiskverbti pro jį ir sušildyti apačioje esantį paviršių. Tada apatiniai ledo sluoksniai pradeda sublimuotis (garuoti). Nuotraukoje matomi tamsūs dulkių ruožai atsiranda dėl poledinio paviršiaus ypatumų - medžiagą į paviršių išneša dujų srautai. Permatomą ledą ©NASA/JPL/University of Arizona

Nedidelis maždaug 330m skersmens smūginis krateris pietų poliariniame regione. Manoma, jog šiame regione esantys dirvos sluoksniai yra labai jauni, kadangi paviršiuje esama palyginti mažai meteoritinės kilmės kraterių. ©NASA/JPL/University of Arizona

Uolėti stalkalniai Nilosyrtis Mensae regione. "Mars Express" ir MRO zonduose esančiais optiniais spektrometrais šiame regione aptiktos filosilikatinės (molingos) medžiagos. Šie mineralai itin domina mokslininkus, ieškančius galimos senovinės Marso gyvybės ženklų. ©NASA/JPL/University of Arizona

Smėlio viesulų paliktos linijos ir lomos Russell kraterio kopose. ©NASA/JPL/University of Arizona

4km skersmens objektas netoli pietinio poliaus liekamosios dangos. Šviesias nuotraukos zonas dengia anglies dvideginio ledas, o tipinis šiai sričiai "šveicarišką sūrį" primenantis landšaftas dengia didžiąją nuotraukos dalį. Tamsesnės apskritimu išdėstytos uolos neturi tiek daug ledo kaip kitos vietos. Panašu, kad jų šlaitus stipriai veikia terminis vandens ledo sukeltas plėtimosi ir susitraukimo procesas. ©NASA/JPL/University of Arizona

HiRISE užfiksavo "Dulkių velnią", skriejantį per Marso paviršių į rytus nuo Hellas kraterio ir į pietus nuo Reull Vallis. Viesulo skersmuo yra apie 200 metrų, tačiau ties paviršiumi jis greičiausiai yra daug mažesnis. Sprendžiant iš šešėlio ilgio, viesulo aukštis gali siekti apie 500 metrų. ©NASA/JPL/University of Arizona

Pietų poliaus likutinės ledo dangos erozija. Matomos dantytos atidengtų dirvos sluoksnių linijos. ©NASA/JPL/University of Arizona

Šviesių atspalvių sluoksniuotos nuosėdos Becquerel kraterio dugne. Nuosėdos susideda iš vienas ant kito esančių pasikartojančių vos keleto metrų storio sluoksnių. Paviršius yra suskilinėjęs į maždaug metro dydžio blokus. ©NASA/JPL/University of Arizona

Atitirpstančios šiaurinės kopos. Šiaurinėje planetos dalyje žiemos metu susiformuoja anglies dioksido ledo (sauso ledo) poliarinė "kepurė". Ji uždengia didžiulę kopų "jūrą". Pavasarį ledas sublimuojasi ir šis aktyviai vykstantis procesas išjudina mažytes dulkių daleles. ©NASA/JPL/University of Arizona

Kopos linijomis dengia Ladon Valles slėnio dugną. Ši kanalų sistema sudaro dalį didesnės sistemos, besidriekančios iki pat pietuose esančios Argyre įdubos. ©NASA/JPL/University of Arizona

Mažas smūginis krateris Ritchey kraterio dugne, apsuptas smėlio bangomis. ©NASA/JPL/University of Arizona

Miglotai atrodantis peizažas netoli Tharsis Montes. Kai kurios šios nuotraukos dalys atrodo tarsi nesufokusuotos. Tačiau aiškiai matomos detalės, tokios kaip krateriai, įrodo, kad nuotrauka yra be defektų - tiesiog paviršius yra itin lygus. Lygumą sukelia storas paviršių dengiantis dulkių sluoksnis. ©NASA/JPL/University of Arizona

Icaria Planum paviršiaus vaizdas. ©NASA/JPL/University of Arizona

Pjūklo dantis primenantis anglies dioksido ledo raštas Marso pietiniame regione. ©NASA/JPL/University of Arizona

Vulkaninės kilmės Elysium regiono slėnis. ©NASA/JPL/University of Arizona

Dalinai smėlio sąnašomis padengtas nedidelis krateris. ©NASA/JPL/University of Arizona

Sluoksniuotų uolų vaizdas Aureum Chaos teritorijoje. Šis regionas, panašu, įgriuvo, suformuodamas netaisyklingai išsidėsčiusių kalvelių raštą. ©NASA/JPL/University of Arizona

Loma išilgai vidinės Western Hale kraterio sienos. Didelį šešėlį meta aukštai iškilęs kraterio pakraštys. ©NASA/JPL/University of Arizona

Lomomis padengta pereinamoji zona tarp lygumos ir kopų teritorijos. ©NASA/JPL/University of Arizona

Mažas meteoritinės kilmės krateris, esantis dulkių viesulų suraižytoje lygumoje ©NASA/JPL/University of Arizona