„Huawei Mate 10 Pro“ apžvalga: grakštus, lengvas ir greitas, bet turi vieną problemą

Didelis, bet ne monstriškas

„Ilgiau pabuvus su didesniu telefonu, grįžti prie mažesnio bus sunku“, – teisingai yra pastebėjęs vienas kolega. Iš tiesų, po mėnesio naudojimosi „Mate 10 Pro“ paėmus į rankas savo senuką „Galaxy S6“, apima tikrai keistas jausmas – ne, juk anksčiau „S6“ tikrai buvo didesnis? Negi skalbiant susitraukė?

Su dideliais telefonais (kurie kažkada turėjo gargarišką pavadinimą „planšetofonai“, ir kuris, laimei, jau seniai pamirštas) yra kita problema – kartais jie būna ir per dideli. Ar per masyvūs. Kaip, pavyzdžiui buvo su visos planšetofonų dinastijos pradininku, jo ekscelencija „Samsung Galaxy Note Pirmuoju“.

„Mate 10 Pro“ irgi yra nemažas, bet jis yra grakštus – aukštas ir lieknas, išsiveržiantis iš delno ribų į aukštį – bet vis tiek patogiai, komfortabiliai gulintis rankoje. Įdomi detalė – šiemetinis „Samsungų“ dinastijos palikuonis „Note 8“ savo korpusu už „Mate 10 Pro“ yra dar aukštesnis, bet vizualinis įspūdis toks, kad „Mate 10 Pro“ ekrano plotas yra didesnis. Nors faktiškai yra priešingai (80,9% „Mate 10 Pro” ir 83,2% “Note 8”). Gal dėl to kalti akivaizdžiai storesni „Note 8“ kraštai?

„Mate 10 Pro“ yra ir juntamai lengvesnis už savo pagrindinį konkurentą. Bet laimė, jis dar nepasiekęs to gėdingo svorio, kai stipresnis vėjo gūsis grasina išpūsti vėją iš rankos.

Telefonas sukurtas taip, kad visi jo fiziniai mygtukai yra toje pačioje dešiniojoje briaunoje (įjungimas/išjungimas ir garsas), o pirštų atspaudų skeneris – nugarėlėje, po kameromis (kas, žinoma, nepatogu, jei telefoną naudojate ne tik laikydami rankoje, o ir pasidėję jį ant stalo).

Telefonas nebeturi tradicinės 3,5 mm audio jungties, ausinės jungiamos per USB-C jungtį (tam gali būti naudojamas ir pakuotėje randamas USB-C->3,5 mm adapteris). Tad sveikiname – jei ausines naudojate ir kur nors kitur (pavyzdžiui, nešiojamajame kompiuteryje) dabar turėsite nešiotis arba dvejas ausines, arba ausines ir mažytį lengvai pametamą adapterį, arba nenaudoti originalių „Huawei“ ausinių.

Skaičiukai

Kalbant specifikacijomis – „Mate 10 Pro“ sveria 178 gramus, turi 6 colių įstrižainės FHD+ 2160x1080 taškų raiškos ekraną, uždengtą 5-osios kartos „Gorilla Glass“ stiklu, „Kirin 970“ procesorių sistemą su integruotu NPU moduliu, skirtu būtent dirbtiniam intelektui (NPU reiškia „Neural Processing Unit“, liet. neuroninių skaičiavimų procesorius), 6 arba 4 GB RAM, 128 arba 64 GB vidinės atminties, 3 „Leica“ kameras (12 Mpix spalvota ir 20 Mpix juodai-balta, ir dar 8 Mpix priekinė) ir 4000 mAh akumuliatorių. Visame šiame ristūne sukasi naujausios kartos „Android 8.0 Oreo“. Dar galima pridurti, kad telefone įrengtos dvi vietos SIM kortelėms ir kad jis turi atsparumo sertifikatą IP67.

Tai tokia būtų skaitinė statistika. O ką visa tai reiškia per vartotojo patirties (angl. user experience) prizmę?

Patogus ir greitas

Vartotojo patirčiai priekaištų nėra. Bandyto modelio 6GB RAM daro savo – programos sukasi ir vartosi (t. y. persijungia iš vienos į kitą) greitai, niekas nestringa. Beje, kas įdomu – lygiai taip pat gerai veikia net ir nekorektiškai parašytos bei neoptimizuotos programos (išbandžiau ir nuosavą kreivą šleivą kūrinį).

Baterija iš pradžių išgąsdino, nes net ir nelabai ką veikiant, pirmosiomis dienomis nusėsdavo per nepilną dieną – bet po kelių dienų, atėjus sistemos atnaujinimui, problema išsisprendė. Taigi, jei pastebėsite kokių nesklandumų naujai įsigytame telefone, pasitikrinkite, ar jis tikrai turi visus atnaujinimus.

Su visais atnaujinimais baterija be jokių problemų išlaiko visą darbo dieną – ir ne padėjus telefoną kur nors ant stalo, o pakankamai jį apkraunant GPS ryšiu, ekrano apšvietimu, 4G ryšio naudojimu ir t.t. (taip taip, kaip gal jau supratote, nemaža dalis testavimo vyko žaidžiant geolokacinį taktinį-strateginį žaidimą „Ingress“). Taigi, po ~16 valandų intensyvios darbo ir vaikščiojimo po miestą dienos, telefonas prie kroviklio nakčiai būdavo jungiamas dar likus apie 10% įkrovimo.

Tik pradėjus bandyti, taip pat buvo išgąsdinusi ir foto kamera – pasirodo, kol nevyksta fokusavimas, spalvos atvaizduojamos… labai jau įdomiai. Pavyzdžiui, tiesioginėje saulėkaitoje žmogaus oda įgauna tokį morkos atspalvį, lyg visi iki vieno būtų piktnaudžiavę soliariumu, o ir kitų objektų spalvos neretai primena animacinio „Bitlų“ filmuko „Yellow Submarine“ tonus.

Laimei, kai sistema pradeda fokusuoti, spalvos susitvarko, o rezultatams galutinėje nuotraukoje priekaištų nėra. Tad apibendrinant, iš kasdienės vartosenos įspūdžių – viskas gerai. Išskyrus vieną rimtą deguto šaukštą, apie kurį – vėliau.

Fotoarsenalas

Kas nelabai domisi fotografija, galbūt nežino, ką fotografijos pasaulyje reiškia „Leica“ vardas. O reiškia jis daugmaž tą patį, ką automobilizme – „Porsche“, „Lamborghini“ ar „Ferrari“: tai yra elitinės klasės gamintojas. Eiti per miestą ant pilvo pasikabinus „Leica“ aparatą fotografų pasaulyje reiškia daugmaž tą patį, kas autofanui važiuoti per miestą restauruotu raudonu „Buick Wildcat“ kabrioletu: tie, kas supranta, pavydės ar apsimetinės, kad nemato (bet vis tiek pavydės), o kiti šiaip žiopsos.

Su „Leica“ linzėmis ir „Huawei Mate 10 Pro“, žinoma, to nenutiks, bet įduokite šį modelį tokį bet kuriam rimtesniam mėgėjui fotografuoti (kuris bent skiria diafragmą nuo išlaikymo) – ir jis įvertins fotosistemos pajėgumus.

Kaip jau minėta, „Mate 10 Pro“ yra net trys „Leica“ kameros“: 12 Mpix galinė su F 1.6, 20 Mpix juodai balta galinė irgi su F 1.6 ir 8Mpix priekinė su F 2.0.

Grubiai tariant, fotografijoje kuo skaičius F yra mažesnis, tuo yra geriau. F 1.6 – tai tikrai, tikrai gerai, o dviejų kamerų su F 1.6 iki šiol dar neturėjo joks telefonas.

Ką reiškia šis skaičius? Praktiškai tai, kad linzių sistema leidžia priimti labai daug šviesos, o tai savo ruožtu reiškia, kad fotografuojant net ir prie labai prasto apšviestumo, triukšmų lygis bus nepalyginamai mažesnis.

Įspūdinga? Kol kas taip, bet tai – dar ne pabaiga. Mat į pagalbą specialiosioms „Leica“ pajėgoms stoja dar ir dirbtinis intelektas (DI), ir jo užduotis – atpažinti tai, ką fotografuojate – ir pagal tai pateikti kamerai pačius geriausius nustatymus.

„Huawei“ teigia, kad jų DI sugeba atpažinti 13 fotografavimo režimų, tarp kurių – peizažas, naktinė fotografija, gėlės, saulėlydis, sniegas ir kita. Gamintojai teigia, kad jų fotoDI net skiria kates nuo šunų – tik kuo iš esmės turėtų skirtis šuns ir katės fotografavimo režimai, „Huawei“ nesako.

Iš senų laikų (berods, nuo „P9“ modelio) „Huawei“ turi ir „piešimo šviesa“ (o iš tiesų – ilgo išlaikymo) režimą – tiksliau, net keturias jo rūšis: pritaikytą automobilių šviesų pėdsakams mieste, „šviesos grafiti“ tamsioje aplinkoje, „šilkinio vandens“ efektui kurti ir žvaigždžių pėdsakų fiksavimui. Žinoma, visiems šiems režimams (kaip ir atskiram naktinės fotografijos režimui) jau reikės trikojo (ar vienakojo, ar dar betkokiakojo, kas tik ilgesnį laiką išlaikytų telefoną toje pačioje vietoje nė milimetrą jo nekrustelėjant).

Dar fotosistema leidžia kurti 3D panoramas (tik fotografuojant bent jau nedidelėse erdvėse, kaip kad kambaryje – labai jau neįspūdingos raiškos ir gerokai šleivas-kreivas), fotografuoti vien juodai-balta kamera (tikrai puikūs rezultatai), leidžia kurti laiko panoramas (angl. time-lapse), turi dar vieną atskirą naktinį režimą (kuris sukurpia nuotrauką iš daugelio skirtingo išlaikymo nuotraukų). Kamerų kombinacija leidžia pasiekti ir 2X hibridinį priartinimą – kas reiškia ne grynai optišką, bet dvigubą pritraukimą vis dar be kokybės praradimo. Be to, įdiegta optinio vaizdų stabilizavimo sistema.

Asmeniškai man didžiausią įspūdį paliko monochrominė (juodai-balta) kamera ir jos teikiamos galimybės. Galbūt čia būsiu nešališkas, nes pats labai mėgstu juodai baltą fotografiją, bet galima ir objektyviai pripažinti išties įspūdingą kontrastingumą, puikiai perteikiamus tonus, jautrų reagavimą į šviesos pokyčius (be abejo, neapsieita be AI įsikišimo).