Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Skaitytojų pasaulis » Konkursai |
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
Iš pirmo žvilgsnio kutenimas atrodo įprastas mūsų socialinio gyvenimo reiškinys: tėvai vaikus kutena norėdami juos pralinksminti, o porų santykiuose jis yra dažnas tarpusavio ryšio stiprinimo žaidimas. Vis dėl to, jis nėra gerai ištyrinėtas: nėra vienareikšmiško atsakymo, kaip fizinis prisilietimas sukelia vienodą emocinę išraišką (šypseną arba juoką), kuri nebūtinai sutampa su psichologine kutenamojo savijauta t.y. gali sukelti baimę, paniką ir priminti net kankinimą. Tuo tarpu šypsena ir juokas natūraliai yra tiesiogiai siejami su gera nuotaika. Tai vadinama kutenimo fenomenu. Kaip reziumuoja (Harris, 2012), šypsena kutenimo metu tiek pat gali būti susijusi su gera nuotaika, kiek ašarojimas pjaustant svogūnus yra susijęs su liūdesiu ar skausmu. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Kutenimo reiškinys aptarinėjamas jau nuo antikos laikų, tačiau bendresnės, ne vien asmenine patirtimi paremtos žinios imtos kaupti palyginti neseniai. Psichologas G.S. Hall 1897 m. Psichologinės medicinos žodyne oficialiai charakterizavo dvi kutenimo formas: knismeziją ir gargaleziją (angl. knismesis and gargalesis). Knismezija yra apibudinamas kutenimas sukeltas švelnaus prisilietimo prie odos, paprastai nesukeliantis juoko. Asmuo pats gali sau sukelti šį pojūtį. Bendru atveju tai atitiktų kutenimą plunksna arba teptuku. Tuo tarpu gargalezija yra apibūdinamas nevalingą juoką sukeliantis greitas jautrių kūno zonų kutenimas, šio pojūčio asmuo pats sau sukelti negali, (Harris, 2012). Tai būtų tradiciniai alteruojantys rankų judesiai kutenamojo atžvilgiu. Šie kutenimo pavadinimai, dėl grubaus ir keisto skambesio bendrinėje kalboje vartojami retai ir dažniau yra sutinkami mokslinėje literatūroje. Mokslininkų tarpe dėl biologinės kutenimo funkcijos nėra vieningai sutariama. Nors remiantis gyvūnų elgesio pavyzdžiais, greičiausiai jas galima sieti su organizmo apsauga. Pvz. uodo, voro ar kito galimo pavojaus pašalinimu nuo odos. Tai tinka knismezijai, tačiau gargaleziją sukelia didesnis ir stipresnis fizinis kontaktas. Remiantis primatų elgesio tyrimais, gargalezija gali būti labiau siejama su socialiniu gyvenimu, vaidmenų bendruomenėje pasiskirstymu. Apibendrintai, tiek primatams, tiek kitoms gyvūnų rūšims ir galbūt žmonėms, kutenimo atveju yra būdingas tam tikras automatinis fiksuotas elgesys. Vadinamasis fiksuotas elgesio modelis (angl. fixed action pattern) nuo kompleksinių refleksų arba tiesiog refleksų skiriasi tuo, kad tokio modelio pasireiškimo stiprumas priklauso nuo stimulo stiprumo, o reflekso stiprumas bet kokiu dirginimo atveju yra pastovus. Šimpanzės kutenimo atveju turi kutenimui būdinga švokštimą, kurį lydi trukčiojantis apatinis žandikaulis – galbūt filogenetinis žmonių juoko pirmtakas? Panašiu elgesiu pasižymi ir kitos beždžionių rūšys. Kaip ir žmonėms, žiurkių jautrumas kutenimui priklauso nuo jų nuotaikos ir aplinkybių. Žiurkės kutenamos skleidžia specifinius aukšto dažnio garsus (50-kHz), (Rygula, Pluta, & Popik, 2012). Kadangi žmogus tokio dažnio negirdi, tyrėjai jį fiksavo specialiais prietaisais. Pasirodo, kad žiurkės kaip ir žmonės turi skirtingus „ juoko“ tembrus, o jo intensyvumas priklauso nuo stimuliacijos ypatumų t.y. eksperimentatoriaus kutenimo. Kurį laiką manyta, kad kutenimas yra dar vaikystėje susiejamas su šypsena ir juoku, kuomet tėvai masažuodami pakutena savo naujagimius ir tuo metu šypsosi. 1940 metais Clarence Leuba, eksperimentavo su savo naujagimiais: vaikus jis kuteno savo veidą pridengęs neutralia kauke, todėl jie negalėjo veido išraiškos susieti su sukeliamu jutimu. Visgi, sulaukę 6-7 mėn. amžiaus kūdikiai į kutenimą reagavo juoku. Taigi panašu, kad reakcija į kutenimą nėra suformuojama vaikystėje, (Harris, 2012). Kitas natūraliai kylantis teiginys apie kutenimą yra tai, kad jo sukeliamam poveikiui arba emociniam modalumui turi įtakos ryšys su kutenančiu asmeniu. Autorė (Harris, 2012) su kolegomis sukonstravo fiktyvią kutenimo mašiną šiam teiginiui patikrinti. Eksperimento metu tiriamieji buvo informuoti, kad jiems su užrištomis akimis bus atlikti kutenimo seansai ir bus paprašyta užpildyti standartizuotas savijautos anketas. Vienu atveju kutenimą sukels eksperimentatorius, o kitu atveju jiems pademonstruotoji „Kutenimo mašina“. Iš tiesų kutenimas abiem atvejais buvo atliekamas pasislėpusio antrojo eksperimentatoriaus. Įdomu tai, kad abiejų seansų kutenimo vertinimo rezultatai sutapo t.y. tiriamieji jautė vienodą kutenimą nors vienu iš kutentoju laikė mašiną. Taip pat įdomu, kad netgi pirmajam eksperimentatoriui pasišalinus „ mašininio“ seanso metu, tiriamųjų elgesys nesikeitė t.y. jie juokėsi ir visiškai niekieno nestebimi, bent kaip jie manė. Dažnas klausimas kalbant apie kutenimą yra tai, kodėl negalima pakutenti savęs paties? Šiuo klausimu taip pat tik ne per seniausiai atlikti keli įdomūs neurobiologiniai eksperimentai. Vieno fMRI metodu atlikto tyrimo metu, kutenimui jautriems tiriamiesiems buvo pagrąsinta juos pakutenti, o vėliau ir sukeltas kutenimas. Rezultatai parodė, jog abiem atvejais aktyvumas vienodai išaugo daugiausiai šiose zonose: antrinėje somatosensorinėje, priekinėje juostinėje žievėse ir smegenėlėse (Carlsson, Petrovic, & Skare, 2000). Tai rodo, kad mintinis šio įvykio įsivaizdavimas arba suvokimas yra natūraliai yra labai svarbus. Kitaip tariant, kutenimas be socialinio vaidmens pagrindžia ir apsauginę savo funkciją- neleisti užpuolikui galimai pažeisti jautrių kūno zonų grumtynių metu. Tokia prielaida buvo iškelta atliekant beždžionių stebėjimus, (Harris, 2012). Kitu eksperimentu tyrėjai teigia, kad smegenys nuspėja motorinių judesių sukeliamus sensorinius signalus, todėl savęs kutenimo suvokimas yra blokuojamas (Blakemore, Wolpert, & Frith, 2000). Šio tyrimo metu buvo lygintas smegenų aktyvumas savo paties ir kito žmogaus sukelto kutenimo metu. Kad savęs negalima pakutenti patvirtina ir naujesnio tyrimo rezultatai, kur remiantis klasikine guminės rankos iliuzija tikrintas gebėjimas pakutenti save sukuriant iliuzija, kad tai daro kitas žmogus (Van Doorn, Hohwy, & Symmons, 2014). Kūno perkėlimo iliuzija (angl. body transfer illusion) pati savaime yra tyrimo objektas siejamas su virtualia tikrove, tačiau panašu, kad pastarojo eksperimento autoriams nepavyko žmogaus smegenų pergudrauti dukart. Kutenimas kaip toks, receptoriniu pagrindu t.y. kas odoje leidžia smegenims suprati, jog esame kutenami, nėra gerai ištyrinėtas. Tyrimai atliekami daugiausiai knismezijos atveju. Visgi žinoma, kad kutenimas dalinai yra susijęs su skausmo ir prisilietimo jutimu. Elektrinių signalų tyrimai su katėmis parodė, kad nors iš dalies šis jutimas susijęs su skausmo receptoriais. O daliai skausmo jutimą praradusių pacientų vis tiek buvo galima kutenimu sukelti nevalingą juoką (Harris, 2012). Knismezijos tipo kutenimas labiau siejamas su prisilietimu, kadangi užspaudus galūnes sumažėja jų odos jautrumas prisilietimui ir kutenimas kaip toks jau nėra suvokiamas, nors skausmo jutimo sistema ir veikia. Deja, lietimo receptorių tankio negalima tiesiogiai sieti su jautrumu kutenimui, kadangi pvz. delnas yra labiau jautrus lietimui nei padas, tačiau pastarasis yra jautresnis kutuliui (Harris, 2012). Galima teigti, kad informaciniai keliai į smegenis knismezijos ir gargalezijos atvejais yra panašūs, bet yra ir saviti. Trumpai tariant, kurdami vis išmanesnes technologijas ir žavėdamiesi mūsų proto galia, mes vis dar nežinome, kodėl pakutenti mes juokiamės. Tuo pačiu, žmogus su įvairių rūšių gyvūnais turi daugiau bendro, negu kartais pats numano. Vilniaus universitetas
|