Nematomi mūsų lovos gyventojai (Konkursinis straipsnis)

Tada,  prieš 45 metus, dar jauna mokslininkė, sudalyvau jaunųjų mokslininkų konkurse žurnale “Mokslas ir gyvenimas“. Buvau ką tik apsigynus pirmąją mokslų kandidato disertaciją (nostrifikuota į daktaro) ir savo nuveiktus darbus pateikiau plačiąjai Lietuvos visuomenei. Buvo atspausdintas  mano straipsnelis apie namų dulkių erkes. Tada, 1983 - aisiais apie namų dulkių erkes nebuvo girdėta ne tik Lietuvoje ar tuometinėje SSSR, nors jau buvo pasirodę pirmieji moksliniai darbai pasaulyje. Prieš tiek metų dar nežinojome, kad tai – svarbiausias Lietuvos aplinkos alergenas. Daug kas pasikeitė per tą laiką, bet namų dulkių erlių sukelta alergija tebelieka  labai svarbi. Todėl galiu pasidalinti su visais savo  žiniomis. 

Jau seniai žmones kankino liga, liaudyje vadinama dusuliu, o mediciniškai įvardyta  bronchine  astma, pasireiškiančia staigiais dusulio  priepuoliais arba sausu priepuoliniu kosuliu. Buvo pastebėtas įdomus faktas, kad namų dulkių ekstraktai,  surinkti ir pagaminti  iš surinktų įvairių  pasaulio kampelių dulkių, sukėlė tas pačias reakcijas.  Tada ir buvo pagalvota apie biologinį namų dulkių pradą. Ir palyginti dar ne taip jau seniai - 1964 metais  du olandų mokslininkai R. Voorhorst ir F. Spieksma namų dulkėse aptiko mikroskopines namų dulkių erkes.

Mokslininkai įrodė, kad Dermatophagoides pteronyssinus erkės yra namų dulkių sukeliamų ligų - alerginės astmos ir alerginės slogos priežastimi. Pirmieji darbai, tiriant namų dulkių alergeniškumą, Lietuvoje pradėti dar 1980 metais, tada rasta 23 namų dulkių erkių rūšys, kurių svarbiausia Dermatophagoides pteronyssinus. (Dabar Lietuvoje jau aprašytos 46 namų dulkių erkių  rūšys iš pasaulyje randamų 52 rūšių (dr. A. Dautartienė).

Pavyko  įrodyti ne tik vyraujantį namų dulkių erkių vaidmenį alerginių ligų išsivystyme, bet ir kartu su tuometinės SSSR I. Mečnikovo instituto alergologais sukurti  namų dulkių alergeną, skirtą diagnostikai ir gydymui. Tapus šio preparato  bendraautore, 2004 už mokslinius darbus šioje srityje buvau apdovanota Lietuvos mokslo premija. Lietuvoje nustatėme didžiausią sergančiųjų bronchine astma  įsijautrinimą Dermatophagoides pteronyssinus erkės alergenams, net 93.3% ligonių yra.

Pasirodė, kad tai vyraujantis Lietuvoje erkių alergenas, todėl net ir sveiki žmonės ilgai būdami aplinkoje, kur yra namų dulkių erkių, gali reaguoti į jų alergenus.

Tyrimais įrodyta, kad  apie 20 proc. sveikų asmenų Lietuvoje yra įsijautrinę D. pteronyssinus. Atlikę tyrimus su studentais, aptikome tarp jų įsijautrinusių nei daug, nei mažai - 30 procentų. Pagrindinis erkės alergenas yra jų išmatose, tai glikoproteinas, kurio molekulinė masė yra 24000 daltonų. Erkių virškinamajame trakte maistas yra transformuojamas į antigeną, taigi, ne tik pačios erkės, bet ir jų egzuvijai (nėrimosi “kailiukai”) bei veiklos produktai, esantys dulkėse gali būti įkvepiami ir sukelti alergines reakcijas. Išdžiūvusios erkės pavirsta į dulkes ir lieka tik jų DerP1 alergenas, kurį galima nustatyti imunologiniais metodais.

Dažniausiai namų dulkėse randamų pyroglifidinių erkių (antšeimis Pyroglyphoidea). Šios erkės yra mikroskopiniai 250-300 mikronų dydžio (1/4-1/3 mm ilgio) balkšvos spalvos, peršviečiami voragyviai. Jos neturi akių bei įprastos kvėpavimo sistemos - kvėpuoja visu kūno paviršiumi.

D. pteronyssinus patelės per savo aktyvų reprodukcinį periodą padeda 60-100 kiaušinių, po 1 - 3 kiaušinius per dieną, D. farinae ir E. maynei patelės vislesnės: 80-120 kiaušinių, be to ir jų reprodukcinis periodas ilgesnis. Esant optimaliai temperatūrai (20-25°C) suaugėliai gyvena apie du mėnesius. 15°C temperatūroje - 388 dienas ir iš jų tik 120 dienų praleidžia aktyviai besimaitindami.

Erkių paplitimą namų dulkėse nulemia trys pagrindiniai veiksniai: maistas, temperatūra ir santykinė oro drėgmė. Pagrindinis šių erkių maisto šaltinis yra žmogaus epidermio nukritusios dalelės. Sveikas žmogus per parą vidutiniškai “pagamina” 0,5 - 1 g pleiskanų. Jos patenka ant buto grindų, o ypač daug jų susikaupia patalynėje ir minkštų baldų apmušaluose. Taip pat erkės minta ir mikroskopinių grybų miceliu bei sporomis, augalų žiedadulkėmis ir bakterijomis, augalinės kilmės medžiagomis ir sudžiūvusia sperma.

Temperatūra nulemia erkių gyvybinę veiklą. Joms augti ir vystytis palanki yra +25, +27°C temperatūra. Žemesnėje temperatūroje erkių vystymasis sulėtėja. Santykinė oro drėgmė veikia erkių vystymosi intensyvumą. Vanduo sudaro apie 70-75% erkių kūno. Esant žemesnei nei 50% santykinei oro drėgmei, erkės išgyvena ne ilgiau 6-11 dienų. Nepalankius gyvybinei veiklai periodus erkės iškenčia atsparios džiūvimui protonimfos stadijoje. Palankiausia yra didesnė nei 60% santykinė oro drėgmė.

Optimaliausios sąlygos Pyroglyphidae šeimos erkių vystymuisi yra +20-25°C temperatūra ir 70-80% santykinė oro drėgmė.

Namų dulkių erkių randama patalpose, kuriose yra visos trys aukščiau išvardintos sąlygos palankiam erkių egzistavimui. Eksperimentais nustatyta, kad erkės butuose plinta su drabužiais, o į naujus namus jų patenka kartu su senais baldais, kilimais bei patalyne.

Daugelio pasaulio mokslininkų darbais nustatyta, kad geriausios sąlygos erkėms egzistuoti yra lovose, kur pastoviai šilta ir drėgna, bei yra pakankamai maisto. Tačiau erkių randama ne tik lovų čiužiniuose, bet ir minkštų baldų apmušaluose, minkštuose žaisluose, iš kilimų, drabužių ar panašių namų apyvokos daiktų surinktose dulkėse.

Mano doktorantė dr. Aurelija Dautartienė nustatė, kad Lietuvoje gyvų erkių dulkių mėginiuose randama visais metų laikais. Mūrinių ir blokinių namų dulkėse gyvų erkių rudenį ir žiemą praktiškai nebūna, o pavasarį randami tik nežymūs kiekiai. Medinių namų dulkėse gyvų erkių visais metų laikais yra gausu. Jos tyrimais nustatyta, kad  Pyroglyphidae šeimos erkėms vystytis geriausios sąlygos Lietuvoje yra vasarą.

Pirmiausia reikia įtarti, ar tikrai namų dulkės  yra nemalonių požymių sukėlėjas. Jei asmuo yra įsijautrinęs namų dulkių erkėms, t. y. organizme yra pasigaminę IgE klasės antikūnai prieš tą alergeną, tai simptomai yra nesunkiai atpažįstami. Namų dulkių erkių sukeliami simptomai yra labai aiškūs ir tipiški: po kontakto su alergenu , praėjus 10 – 15 minučių ar vėliau, išsivysto priepuolinė sloga, nosies niežulys, čiaudulys, vėliau dusulio priepuolis ypač pernakvojus sename mediniame name.

Na, o namų dulkių erkių plitimo kelias Lietuvoje yra  per seną paveldėtą patalynę, kuri atkeliauja pas mus iš gimtųjų namų kaimo sodybose. Ši hipotezė, iškelta mano mokytojo doc. E. Razgausko, visiškai pasitvirtino. Su paveldėtomis per kartų kartas pūkinėmis pagalvėmis ir antklodėmis namų dulkių erkės parkeliauja į miestus. Lygiai taip pat sėkmingai jas galima pernešti su batais, striukėmis ar kepurėmis. Ne veltui pirmąsias namų dulkių erkes dar 1953 metais pastebėjo rusų parazitologas I. Dubininas plaukuotoje žmogaus galvos dalyje po kepure.

Ar galima išvengti dulkių erkių? Galiu nuraminti - ne visuose būstuose namų dulkių erkių yra. Jei per karšta ar per sausa -  gyvų erkių nerasite, jos išdžiūva ir pavirsta dulkėmis. Erkių nėra, tačiau erkių alergenas lieka. Ar tikrai namuose yra namų dulkių erkių galima nustatyti. Tai nėra sudėtinga: atskiras rūšis galima nustatyti, jas identifikuoti pasidarius  preparatą  ir jį pažiūrėjus po mikroskopu.  Taip pat yra imunologiniai metodai, kurie įgalina nustatyti ar dulkėse yra alergeno pagal spalvinę reakciją (nustatomas guanino kiekis).

Išvengti dulkių erkių ne visada pasiseka, tačiau pagrindinis alerginių ligų gydymo principas - alergeno šalinimas, išlieka.  

Ir  jei alergeno negalima pašalinti iš aplinkos, galima su juo kovoti ir kitu būdu, kuris buvo pasiūlytas dar 1911 metais anglų gydytojų Noon ir Freeman – tai specifinė imunoterapija. Tai metodas, kai alergenas, sukėlęs ligą, yra įvedamas į organizmą ilgėjančiais intervalais ir didėjančiomis dozėmis. Tokiu būdu sukeliama tolerancija tam alergenui ir ligonis pasveiksta. Na , bet apie tai, jau kito rašinio tema.

Rūta Dubakienė