| Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Skaitytojų pasaulis » Konkursai |
Gyvenimas tarp realybių (Konkursinis straipsnis)
| ||
|
Tai straipsnis iš rašinių ciklo. Peržiūrėti ciklo turinį
|
(
(
Ar žinojote, kokios pigios pasidarė kelionės į kosmosą? Galbūt esate matę filmą „Marsietis“? Šis filmas kainavo šimtą milijonų dolerių. Indai išsiuntė zondą į Marsą už 70 milijonų. Holivudo filmas apie kelionę į Marsą kainuoja daugiau, nei iš tikrųjų ten nukeliauti. Štai kokie pigūs pasidarė skrydžiai į kosmosą. Elonas Muskas sukūrė raketą, nukelsiančią mus į Marsą. Dinozaurai neturėjo kosminės programos, bet mes turime. Būtent todėl mums reikia, kaip teigia Elonas Muskas, tapti tarpplanetine rūšimi. O mūsų ateities pagrindas - dirbtinis intelektas, neuroniniai tinklai ir kvantiniai kompiuteriai. Nors kai kurie mokslininkai teigia, kad mes tapsime tarpplanetine rūšimi dar šio šimtmečio pabaigoje, kol kas susitelkiu ties šia planeta. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Atrodo, mokslininkai vis greičiau sugalvoja, kaip įvairias utopines idėjas atnešti į kiekvieno žmogaus gyvenimą ir jį padaryti patogesnį. Ir kai tai jiems pavyksta, netyčiom galima ir nuo kėdės nukristi. Štai, žiūrėkit: „Užsičiaupk!“– šaukia mano draugė voniai, apie pašildytą vandenį ir jo temperatūrą pranešusiai tiesiai į virtuvę. Draugės paraginta ji užsičiaupė, bet netrukus prabilo dar keli įrenginiai. Žodžius ir emocijas taupantys mokslininkai prikūrė technologijų, kalbančių per daug ir tokiose vietose, kur to visiškai nereikia. Kartais jos konstatuoja faktus. Japonijos liftai niekada neištveria nepasakę, kad durys užsidaro – jiems nesvarbu, kad prieš sekundę pats paspaudei mygtuką ir nesunkiai galėtum nuspėti tokią veiksmų seką. Pabandykite įsivaizduoti, nenuvirsdami nuo kėdės, kad išnyksta riba tarp virtualios realybės ir tikro pasaulio. Tai vadinama papildyta realybe. Papildytoji realybė - tai realiu laiku stebimas vaizdas, kuriame yra tikrovė su kompiuterinės grafikos elementais. PR naudojama pramogoms, pramonėje, komercijoje, pardavimo vietose, parodose, renginiuose, arba mokymo poreikiams, neprarandant ryšio su tikrove. Manau, kad PR akiniai galėtų gelbėti Europos gatves užplūstančius smombius (angl. „smombie‘‘ arba „smartphone zombie“) nuo patekimo po ratais ar kitų incidentų. Papildytoje realybėje visas žmogų supantis pasaulis dalyvauja žaidime. Todėl toje margoje erdvėje gali pasijusti kaip narkomanas. Mano svajonė - kontaktiniai lęšiai su dirbtiniu intelektu. Naudodama tokią PR įrangą, galėčiau laisvai sukčiauti per kontrolinius darbus, vien tik mirksėdama, arba prisiminti žmonių vardus, veidus, naudoti įvairias programas ir žiūrėti filmus.
Visi tėvai iš širdies tiki, kad paaugliai kenčia nuo smegenų pažeidimo. Absoliuti tiesa. Mokslininkai išanalizavo kraujo tekėjimą smegenų viduje. Pastebėta, kad kraujo tekėjimas prefrontalinėje žievėje, smegenų dalyje, atsakingoje už mąstymą, iš tiesų nėra pilnai išvystytas paauglių organizme. Taigi galbūt svajonės apie dirbtinį intelektą ir įvairias realybės formas nepateisins mano lūkesčių. Vis dėlto svajoti nieks nedraudžia. Juk taip ir yra kuriama ateitis. Laikas šį faktą pagrindė, o technologijos yra akivaizdus įrodymas. Dar prieš metus sėdėjau maigydama kompiuterio klavišus, ir tai man atrodė „kiečiau‘‘ nei šachmatai ant stalo. Dabar kompiuteriniai žaidimai nublanksta prieš virtualią realybę. Galbūt skaitėte straipsnį ar matėte vaizdo įrašą internete, arba turėjote draugą, kuris išūžė jums galvą apie tai, kokia nereali (reali) yra ta realybė. Ji plačiai naudojama žaidimuose, inžinerijoje ir edukacijoje. Esama žmonių, kurie dievina žaisti virtualiai, ir tai veikia 24 valandas per parą. Kai kurie šių žmonių paskęsta VR ir užsidaro nuo visuomenės. Jie turi specialų vardą - „hikikomori‘‘: tai žmonės, nutraukę visus socialinius ryšius, užsidarę kambaryje, dienos metu miegantys, su tėvais bendraujantys tik pakeliui į tualetą. Terminas kilo iš Japonijos. Ir nenuostabu! Iš tos pačios šalies kilo ir terminas „karoshi“ – mirtis nuo persidirbimo. Smegenys reaguoja į virtualią realybę. Taip kinta neuroniniai žemėlapiai. Priešingai, nei televizija ir internetas, VR erdvė potencialiai gali būti alternatyva realiam pasauliui. Psichiatrai M. Suwa ir K. Suzuki iš Nagojos universiteto teigia, jog atlikus tyrimą dėl hikikomorių patologijos, būtina apsvarstyti galimybę apie Japonijoje atsiradusį reiškinį, kuris gali būti didesnio sutrikimo simbolis dabartinėje visuomenėje. Hikikomoriai randami ne vien Japonijoje, bet ir Europoje, JAV. Ši intraversija yra derlinga žemė VR augimui. Ankščiau varomoji jėga eiti į lauką, miestą, buvo patirti naujovių, mokytis, susitikti su žmonėmis, ko nebuvo galima padaryti užsidarius namuose. Bet patirtis daugiau nebėra monopolizuota realaus gyvenimo, o jauni žmonės tai žino: vaikai šiais laikais praleidžia mažiau laiko lauke nei kaliniai. Siekiant kovoti su hikikomorių problema Japonijos įmonių specialistai pradėjo kurti virtualias švietimo programas. „The N High School“, visiškai akredituotos mokyklos įkūrėjas Hirokazu Okuhira teigė, kad 73 iš 1482 jaunuolių dalyvavo pamokose, naudodami virtualią realybę, o jų fiziniai miesteliai buvo už 1400 km. Ateityje VR galės pasitarnauti neįgaliems žmonėms, kurie turės galimybę dirbti naudojant jos įrangą. Japonijos kavinėje „The Dawn ver Beta“ klientus aptarnauja robotai, nuotoliniu būdu valdomi neįgalių žmonių. Visai kaip ir šiuo atveju, neįgalieji galės virtualiai matyti savo darbovietę ir dirbti namuose. Virtualios realybės augimas išliks svarbus, nes jauniems žmonėms patinka pasauliai, kuriuos sukuria patirties dizaineriai ir grafikai. Galbūt mes pasiklysime tarp realybių... Neabejotinai VR taps reikšminga sveikatos problema išsivysčiusiose šalyse. Virtuali realybė yra eskapizmo alternatyva. Visai kaip XVIII amžiuje „knygų karštligė‘‘, plitusi skaitymo epidemija, migracija iš „realios‘‘ į „virtualią‘‘ realybę bus nepatikima ir sumedicininta. Vis dėlto, naudojant VR, galima mokytis saugiai ir patekti į bet kurią pasaulio vietą. Kai kažkas yra per brangu arba pavojinga, VR yra alternatyva. Dėl visų utopiško mąstymo gedimų mūsų idealizmas gali būti išpildytas virtualios realybės pagrindu. VR yra pasaulis, pastatytas iš nulio, su potencialu patenkinti troškimus. Jame nėra fizinio pavojaus, grėsmės susižeisti - tik tam tikri euforiški malonumai, gauti iš dirbtinių dirgiklių. Virtualūs pasauliai galės būti prieglobstis auditorijai, kurios utopijos bus pateiktos tarsi sidabrinėje lėkštelėje: nuo nudistų idealus pasaulio, kur drabužiai yra nebūtini, iki realybės, kurioje vaizduojama ateitis, kai visus žmonių darbus atliks robotai su dirbtiniu intelektu („Job simulator‘‘). Vis dėlto labiausiai mano dėmesį patraukė buvimas virtualioje realybėje su kitu asmeniu. Aš buvau sužavėta. Esama labai populiaraus žaidimo "Minecraft". Yra sukurtas „modas‘‘, padedantis susitikti virtualioje realybėje. Taigi aš užsidėjau VR įrangą, apsidairiau aplinkui - grafika tikrai siaubinga. Žvelgiu žemyn - matau žolę, aukščiau yra mėlynas dangus. Ir staiga išgirstu savo draugą kairėje, pasisuku ton pusėn - ir štai jis! Jis stačiakampis su milžinišku kubu vietoj galvos, bet jis čia! Taigi aš priėjau prie jo, mes susitikom su keletu draugų. Mes iš tikrųjų stovėjome ratu ir džiaugėmės pokalbiu. Likau priblokšta: supratau, koks prasmingas buvo pokalbis, kokia vertinga buvo ši patirtis, ir dar vėliau kitaip tai prisiminiau. Atmintyje išliko susitikimas su draugais, o ne žaidimas. Būtent tai mane įtikino, kad virtuali realybė yra nauja komunikacijos forma. Manau VR praplės žmonių bendravimo spektrą. Pažvelkime į priemones, padedančias susisiekti su žmonėmis: laiškai, telefonų būdelės, vėliau - ir žinutės, tuomet - „video chatai“, ir dabar – virtuali realybė. Prieš pradedant save glostyti už tokią didelę pažangą per tokį trumpą laiko tarpą, norėčiau pažvelgti į bendravimą kita prasme - palyginti visą šią pažangą, kurią mes pasiekėme su tiesioginiu pokalbiu. Bendraudama „Skype‘‘ programa su japonų kalbos mokytoja, arba tėčiu, žvelgiau ne į juos, o truputį pro šalį nuo kameros, arba pokalbio metu tikrinau, ar ant mano marškinių nėra sausainių trupinių. Tuomet suvokiau, kad mes kažką prarandame. Su abstrakčiais vaizdais, kurie nėra itin fotorealistiški, jaučiau didesnį žmogišką ryšį, pvz., per akių kontaktą, nei naudodama vaizdo pokalbį, kuriame yra didesnė raiška. Virtuali realybė artimesnė pokalbiui akis į akį, nei bet kokia kita priemonė, kurią anksčiau naudojome susisiekimui. Kodėl taip yra? Tai galima paaiškinti dviem skaičiais: 20 ir 1. Pirmas skaičius yra milisekundės. Kai pasiekiamas skaičius, mažesnis už jį, peržengiama žmogaus supratimo riba, kuri reikalinga, kad žmogus tikėtų, jog yra simuliacijoje, ir jaustųsi patogiai. Šios 20 milisekundžių yra susijusios su judesiu ir fotonų atsilikimu. Pvz., tuomet, kai pajudinu galvą, elektronika skaičiuoja šį judesį ir nusiunčia atgal į kompiuterį. Jis pakeičia vaizdą, kurį matome ekrane. Visas procesas trunka 20 milisekundžių. Tai galima palyginti su filmais, kur stebimos nuotraukos, labai panašios viena į kitą. Tačiau, kai pasiekiamos 24 nuotraukos per sekundę, žmogus nebemato individualių nuotraukų bei pradeda matyti filmą. Panašiai yra virtualioje realybėje: žmonės regi virtualią aplinką, o ne simuliacijas. Antras svarbus skaičius yra 1, kuris matuojamas milimetrais: jis susijęs su pozicija. Yra sekamas ne tik žmogaus galvos judesys, bet taip pat valdiklių, kurie naudojami. Mikrometrų tikslumu sekami net galūnių ar pirštų judesiai. Taip sukuriama sąveika su virtualiu pasauliu – jame galima dairytis. Turint įrangą galima žiūrėti po virtualiais objektais arba virš jų. Skambučiai ir vaizdo pokalbiai nuo VR skiriasi erdvės pojūčiu. Suvokiamas mastelis: virtualių objektų dydis, atstumas. VR erdvėje galima judėti, dairytis, pvz., pažvelgti žemyn ir išvysti savo rankas. Žmonės gali susitikti virtualioje realybėje, žaisti, kalbėtis, bendrauti, turėti virtualią, fizinę ir socialinę sąveiką. Virtuali realybė tampa nerealiai reali, nepaisant to, kad avatarai yra šiek tiek karikatūriški, o aplinka abstrakti. Nuotrauka verta tūkstančio žodžių, vaizdo įrašas vertas tūkstančio nuotraukų, o virtuali realybė yra verta tūkstančio vaizdo įrašų. Liepa Mekišaitė Šaltiniai
| |||||||||||||||||||
Įdomiausi
75
(0)
.png)
.png)
