Apdulkėję veidrodžiai Mėnulyje trukdo tikrinti reliatyvumo teoriją

Atstumą nuo Žemės iki Mėnulio mokslininkai matuoja lazeriais:  jie skaičiuoja laiką, per kurį į Mėnulio paviršių nukreiptas lazerio spindulys pasiekia ten esantį veidrodį, atsispindi nuo jo ir grįžta atgal. Tokie eksperimentai leidžia išmatuoti atstumą milimetrų tikslumu. Pasak fizikų, matavimų tikslumas leidžia nustatyti galimus reliatyvumo teorijos neatitikimus, jeigu jie iš tiesų egzistuoja.

Naujosios Meksikos valstijoje (JAV) veikiančios „Apache Point“ observatorijos, iš kurios į Mėnulį nukreipiamas lazeris, specialistai atkreipė dėmesį, kad ilgainiui ėmė mažėti iš Mėnulio „atvykstančių“ fotonų skaičius. Dalį fotonų gali sugerti Žemės atmosfera, tačiau jų skaičiaus mažėjimas viršijo visus šį parametrą nusakančius teorinius skaičiavimus.

Tokį reiškinį pastebėjusių mokslininkų grupei vadovaujantis Kalifornijos universiteto fizikas Tomas Murphy pareiškė manantis, kad jis veikiausiai yra susijęs su Mėnulio paviršiuje esančių veidrodžių apdulkėjimu. Pasak jo, pirmą kartą ši problema buvo pastebėta tarp 1979 ir 1984 metų, ir nuo to laiko veidrodžių atspindėjimo geba vis blogėja. Esą nuo tokių matavimų pradžios 8-ojo XX a. dešimtmečio pradžioje fotonų srautas sumažėjo kone 10 kartų.

Veidrodžių atspindėjimo geba, mokslininkų manymu, gali būti susijusi su ant jų paviršiaus nusėdančiomis Mėnulio dulkėmis. Dulkėmis padengtas veidrodžio paviršius įšyla smarkiau, nei švarus, o padidėjusi temperatūra daro poveikį šviesos atspindėjimui. Taip pat manoma, kad dulkės galėjo pažeisti veidrodžių paviršių ir dėl to atspindėjimo geba dar labiau sumažėjo.

Nors Mėnulyje nėra oro, dulkes nuo grunto paviršiaus gali pakelti į Mėnulį pataikantys meteoritai. Veidrodžiai į Mėnulį buvo atgabenti 7 ir 8-ąjį XX a. dešimtmetį vykdant Sovietų Sąjungos „Lunochod“ ir JAV „Apollo“ programas. Beje, NASA veidrodžiai Mėnulyje taip pat patvirtina, kad amerikiečių astronautai buvo jame išsilaipinę.