Mėnulis
.


Mėnulio paviršius pasižymi gana didele asimetrija: artimoji pusė kupina tamsių jūrų, o tolimojoje jų beveik nėra. Jūros susidarė prieš 3-4 milijardus metų, kai Mėnulio žemumas užliejo paskutiniai dideli lavos išsiveržimai. Kodėl tik vienoje pusėje?


Mėnulis turi neįprastą gravitaciją, kuri buvo nustatyta NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijos tyrimo metu.


Žemė turi vieną tikrą natūralų palydovą, kaip galime įsitikinti beveik kiekvieną giedrą naktį. Tačiau kartais ji įgyja „kvazipalydovų“ – mažų akmenukų, kurie praskrenda pakankamai arti planetos ir pakankamai lėtai, kad kuriam laikui tampa su ja surišti gravitaciškai.


Šie atradimai svarbūs kiekvienai teorijai, kuri siekia paaiškinti Mėnulio kilmę bei vystymąsi.


Kuo didesnį turime teleskopą, tuo detaliau galime matyti kosminius objektus. Deja, Žemėje teleskopo dydį riboja įvairiausios praktinės kliūtys – nuo medžiagų tvirtumo iki laisvos vietos trūkumo.


Mėnulio paviršiuje gausybė kraterių, kurių dugne atsiveria gilesni ir senesni palydovo sluoksniai, o aplinka nusėta iš kraterio išmestomis dulkėmis. Vienas toks milžiniškas krateris yra Šriodingerio slėnis maždaug 300 kilometrų nuo pietų ašigalio, tolimojoje palydovo pusėje.


Tyrimas rodo, kad tolimoje praeityje Saulės sistemos planetų palydovai galėjo turėti žiedus, panašius į Saturno, bet vėliau jie išnyko.


Netrukus po to, kai susiformavo Žemė, į ją atsitrenkė maždaug Marso dydžio kūnas, vadinamas Tėja. Vienas iš susidūrimo padarinių – Mėnulis, kuris susiformavo iš Žemės medžiagos, išmestos į orbitą.


Japonų astronomas ką tik įamžino įspūdingą momentą, kaip į Mėnulį tėškiasi kosminis objektas. Susidūrimo metu užfiksuotas ir sprogimo žybsnis.