„Svetimas. Covenant": tris dešimtmečius laukta juosta, kurios pagaliau sulaukėme (Recenzija)

Šįkart triskart „Oskarui“ nominuotas kino kūrėjas kviečia ne vien pamatyti 2012 metų kino filmo „Prometėjas“ tęsinį, bet ir susipažinti su ksenomorfų kilme bei tuo pačiu patirti tokį siaubą, kurį buvo galima pajusti žiūrint pirmuosius du puikiai kino kritikų ir žiūrovų įvertintus „Svetimo“ frančizei priklausančius šedevrus.

Apie ką mes čia...

Skrisdamas į naują žmonių koloniją, kosminis laivas „Covenant“ pagauna neryškų signalą iš netoli esančios planetos, kuri pagal viską irgi yra tinkama žmonių apgyvendinimui. Laivo įgula, apsvarsčiusi visas galimybes, nusprendžia ištirti planetą ir sužinoti apie signalo kilmę. Tačiau atsidūrę paslaptingoje planetoje jie suvokia, jog padarė didžiulę klaidą, kuri gali jiems kainuoti gyvybes.

Kūrinio turinys

2012 metais į kino ekranus atkeliavęs „Prometėjas“ sulaukė šiek tiek kritikos iš kino profesionalų ir frančizės gerbėjų dėl ypatingai kvailų epizodų, kuriais ir pats režisierius neliko patenkintas, bet visumoje filmas pateisino lūkesčius, nes buvo gauta nemažai atsakymų, susijusių su ksenomorfų kilme.

Ir viskas būtų gerai, jeigu ne tas faktas, jog 130 milijonų dolerių kainavusi juosta vos sugebėjo atpirkti savo produkcijos išlaidas, visame pasaulyje užsidirbdama 403 milijonus dolerių. Būtent tai ir paskatino kino studiją „20th Century Fox“ ilgesniam laikui sustabdyti visus darbus, susijusius su istorijos pratęsimu.

Bet, netikėtai, seras Ridley‘is Scottas įrodė, jog vis dar turi parako ir gali kurti didelio biudžeto filmus, kurie atneša nemažus pinigus. Todėl galima drąsiai teigti, jog dėka „Marsiečio“ sėkmės mes ir sulaukėme antrosios „Svetimo“ priešistorės dalies.

Su nauju filmu režisierius mus visus sugrąžina ne tik prie „Prometėjo“ pasakojimo pratęsimo, bet ir prie paties ksenomorfo kilmės ištakų, todėl filmas iš dalies pasakoja apie šio negailestingo ir „tobulo“ padaro atsiradimą. Tiesa, yra ir naujovių. Šiame filme parodoma visiškai kitokia ksenomofrų rūšis, kurią režisierius pavadino tiesiog neomorfu. Žymiai šlykštesnis padaras už tą, kurį visi pažįsta iš klasikinių filmų.

Bet svarbiausia – viskas papasakota įdomiai, netgi originaliai ir, žinoma, dar tokiu būdu, jog šis filmas turi neatsiejamą ryšį su prieš beveik keturiasdešimt metų pasirodžiusiu originalu. Ir tas džiugina labiausiai, nes Ridley‘is Scottas pagaliau ryžosi sukurti išties vertą dėmesio juostą apie ksenomorfus, kuri, žinoma, neprilygsta pirmoms dviem dalims, bet savo pateikimu be vargo pralenkia trečią ir ketvirtą. O ką jau kalbėti apie niekam tikusius „Svetimas prieš Grobuonį“, kurie savo laiku padarė tikrą gėdą kūrėjams.

Didžiausiu pliusu šioje juostoje tampa niūri ir kraupiai atrodanti atmosfera, o taip pat kokybiškai pateiktos siaubo scenos, kuriomis negalima nesižavėti. Tiesa, didžioji siaubo scenų dalis – kruvinos ir šiek tiek šleikštulį keliančios, bet užtat labai dinamiškos. Be abejo, kiekviena herojų mirtis atrodo įspūdingai, grakščiai ir papildyta smurtine estetika, todėl su nekantrumu lauki kitų ksenomorfo aukų. Ne dėl to, jog esi sadistas, bet dėl jų pateikimo ir grožio. Siaubo scenas papildo įtampos kupinas veiksmas, todėl nuobodžiauti kino salėje tikrai netenka.

Siužetinės linijos specifika šiame filme paprasta, bet kartu ir intriguojanti. Filmas sudarytas iš keturių epizodų, kurie savaip įdomūs. Pirmame epizode žiūrovai susipažįsta su laivo „Covenant“ įgula bei jų pagrindiniu tikslu. Kitas epizodas skirtas paslaptingos planetos tyrinėjimui ir susidūrimui su didžiule bėda.

Trečiame epizode pasakojimas pavirsta į išgyvenimo stiliaus trilerį su siaubo elementais, o paskutiniame epizode įvyksta susidūrimas su idealiu blogiu. Dėka taip gerai sudėlioto siužeto, kuriame palaipsniui atskleidžiamos žiūrovus kamavusios paslaptys, įtampa su kiekvienu epizodu auga ir auga, kol galiausiai viskas pasibaigia. Ir pasibaigia labai įdomiai. Bet čia jau nieko nepasakosiu, nes smagiau patiems pamatyti šį makabrišką juostos finalą.

Užtat apie herojus, išskyrus Dovydą ir Volterį, nieko gero pasakyti negalima. Visiškai neįdomūs, nykūs, be jokios charizmos filme pasirodantys personažai, kurie tampa ksenomorfų aukomis ir dėl kurių visiškai nepergyveni. Nepalyginsi su „Prometėjo“ įgula, kurioje kiekvienas herojus buvo savotiškai patrauklus ir įdomiai pateiktas.

Bet, grįžtant prie Dovido ir Volterio, galima teigti, jos tai vieni įdomiausių šios frančizės personažų, kuriuos pralenkia tik kultinė Elen Ripli. Šie abu filmo herojai turi savo ideologiją ir požiūrį į žmogų, gyvybės kūrėją, egzistenciją ir meilę, todėl stebėti jų pokalbius ar monologus yra vienas didelis malonumas. Nes visgi taip teisingai jie šneka apie žmogaus trapumą ir evoliuciją, jog negali nesutikti su kai kuriomis jų išsakytomis mintimis.

Pasibaigus filmui pasidaro malonu ir ramu dėl šios frančizės ateities, nes Ridley‘is Scottas parodė, jog jam vis dar yra įdomi ši kino visata. Todėl su nekantrumu teks laukti žadėtų keturių „Prometėjo“ tęsinių, iš kurių artimiausias kino ekranus turėtų pasiekti jau 2019 metais.

Techninė juostos pusė

Filmas pakeri ir savo specialiaisiais efektais, kurių čia ne taip ir mažai. Labai kokybiškai atrodo kosminio laivo dizainas, kosmoso erdvės pateikimas, planetos ir, žinoma, ksenomorfai, kurie ne kartą pasirodo šio filmo siužetinės linijos metu. Visa tai dar pagražina filmo dekoracijos, puikus grimas ir herojų kostiumai.

Kameros darbu irgi reikia žavėtis, nes kelios filmo scenos, kuriose žudomi veikėjai, taip estetiškai pateiktos, jog neįmanoma atitraukti akių nuo ekrano. Vien scena duše verta mini aplodismentų. O tokių vietų filme buvo tikrai ne viena ir ne dvi.

Garso takelis paprastas, labai primenantis „Prometėjo“ muzikinius sprendimus veiksmo scenose, bet tai netrikdė. Šioje juostoje galėjo nebūti visiškai jokios muzikos, o efektas būtų toks pats, nes visas dėmesys sutelkiamas į vaizdus ir veiksmą, siaubą ir kraupią atmosferą.

Garso montažas geras. Būtent jis prisidėjo prie žymiai kraupesnės atmosferos bežiūrint šį filmą kine. Nes visgi su kiekvienu ksenomorfo pasirodymu, sustiprinto garso dėka, įtampa tiesiog auga kaip ant mielių. Vaizdo montažas irgi pagirtinas. Svarbiose filmo vietose veiksmas pasikeičia taip, jog iki pat galo režisierius žaidžia su žiūrovu, neatskleisdamas svarbiausių filmo paslapčių.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vienintelis aktorius, kuris šiame filme kažką reiškia, yra talentingasis Michaelas Fassbenderis. Jis atliko ne vieną, o iš karto du vaidmenis, kas dar labiau paryškino jo sugebėjimą persikūnyti į visiškai skirtingus personažus vienu metu. Ir, tiesą sakant, jo suvaidintas Dovydas kelia didesnę baimę už pačius ksenomorfus.

Visi kiti aktoriai, kurie buvo užtemdyti Michaelo Fassbenderio charizmos, atrodė tiesiog nykiai. Ypatingai nykiai atrodė Katherine Waterson, kuri labiausiai erzino ekrane dėl savo pesimistiškai perteikto veikėjo. Toks jausmas, jog ekrane rodoma žandus užsiauginusi Bela iš „Saulėlydžio“ sagos.

Visai neblogi aktoriai kaip Billy‘is Crudupas, Danny‘is McBride‘as, Demianas Bichiras ir Carmen Ejogo taip pat neturėjo progos pasireikšti. Juos galėtų pakeisti bet kas kitas ir būtų toks pats efektas. Gaila, kad jų personažai buvo taip prastai pateikti.

Verdiktas

„Svetimas. Covenant“ – tai toks legendinės „Svetimo“ frančizės filmas, kurio mes su nekantrumu laukėme virš trisdešimties metų. Dinamiškas, turintis smurto ir kraujo kupinų scenų, gerai išlaikantis įtampą reikiamuose epizoduose, nevengiantis siaubo scenų ir atskleidžiantis tikrąją ksenomorfų kilmę projektas, kuriuo režisierius Ridley‘is Scottas gali išties didžiuotis.

Filmo anonsas: