„Užminuoti sieną su Baltarusija.“ Prasideda neįsivaizduojami įvykiai

Karo Ukrainoje patirtis rodo, kaip sunku įveikti vietovę, kuri yra gerai paruošta gynybai ir apstatyta kariais. Abi šio konflikto pusės patyrė didelių nuostolių, puldamos priešininką, kuris ne tik buvo pasiryžęs gintis, bet ir gerai tam pasiruošęs, rašo „Wirtualna Polska“.

Nors Lenkijos pasienio įtvirtinimai gali asocijuotis su ištisine užtvarų, minų laukų ir bunkerių linija – ypač dėl garsiosios „tvoros“ pasienyje su Baltarusija – tai mažai ką bendro turi su tuo, kaip reikėtų saugoti rytines Lenkijos teritorijas. Interviu „Wirtualna Polska“ tai paaiškino buvęs sausumos pajėgų vadas generolas Waldemaras Skrzypczakas.

Kaip jis sakė, tai yra „tinkamo pasiruošimo klausimas šiame 400 kilometrų ilgio pasienio ruože, kuriame yra kelios ar keliolika vietovių, kur priešas iš tikrųjų galėtų veržtis. Karininkas pabrėžė, kad tai nereiškia, jog pasienio teritorijos turi būti nedelsiant paverstos įtvirtinimų juosta – kai kurie iš jų turi būti pastatyti nedelsiant, tačiau pirmiausia reikia sukaupti atitinkamų išteklių atsargas.

Pasirengimo kontekste generolas W. Skrzypczakas pakomentavo idėją, kad Lenkija turėtų pasitraukti iš 2012 m. priimtos Otavos sutarties dėl „priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo draudimo“, kad būtų galima užminuoti sieną su Baltarusija.

„Minos yra labai veiksmingos. Apskaičiuota, kad per užminuotą teritoriją judantys kariai vien dėl minų patiria 10-15 proc. nuostolių, o tai yra labai didelis skaičius. Tačiau politikai neturėtų iš anksto vertinti faktų ir atsisakyti sutarčių“, – pabrėžė WP pašnekovas.