Rusijos armijos karininko išpažintis. „Kokia dar antroji pasaulio armija?!“

Iš Rusijos ginkluotųjų pajėgų pasitraukęs Sankt Peterburgo majoras Aleksandras Rožkovas (vardas pakeistas) papasakojo opozicinio Rusijos portalo sibreal.org žurnalistams, kodėl paliko armiją. Ir apie tai, kodėl Rusijos armija yra kolosas ant molinių kojų, kuris miršta.

Pusantro dešimtmečio Aleksandras buvo liudininkas, kaip kariniuose daliniuose buvo vagiama ir parduodama viskas – nuo uniformų iki įrangos ir dyzelinio kuro.

„Kai prasidėjo visa ši specialioji operacija, pirmoji mintis buvo: kaip mes apskritai ketiname kariauti?“, – sako į atsargą išėjęs majoras.

Kai prasidėjus karui žiniasklaida ėmė skelbti, kad mobilizuotieji skundžiasi atsilikusiais ginklais ir senomis uniformomis, į atsargą išėjusio majoro tai nenustebino, kaip ir kitų karininkų, žinojusių tikrąją padėtį armijoje, rašo sibreal.org.

Pasak karininko, pinigų jo karinio dalinio išlaikymui niekada nebuvo skirta pakankamai. Nei įrangai, nei dažams, nei dar kam nors. Karininkai iš savo atlyginimų prisidėdavo prie to, kad „materialinė ir techninė bazė“ būtų geros būklės.

Daugelis karininkų pragyvena išmušinėdami pinigus iš eilinių. Būrių vadai per seržantus vertė šauktinius rašyti laiškus namo, prašydami siųsti pinigines perlaidas. Kai kurie kuopų vadai bandė su tuo kovoti, tačiau karinėms tyrimo institucijoms, pasak Aleksandro, visiškai nerūpėjo, kas vyksta.

Pasak sibreal.org pašnekovo, armijoje buvo pardavinėjamos ne tik uniformos, bet ir pareigybės, kurios kainuodavo milžiniškus pinigus.

Nusipirkę pareigybę ir gavę kitą laipsnį, karininkai pradėjo įvairiais būdais „susigrąžinti“ pinigus, naudodamiesi su naujomis pareigomis atsiradusiomis galimybėmis, pavyzdžiui, išduodami kariams leidimus. 

Prekyba taip pat klesti. Kariškas striukes noriai ima žiemos žvejyba užsiimantys žvejai. Šių drabužių jie gali nusipirkti visai 10-15 žmonių žvejų grupei. O parduoti drabužiai vėliau priskiriami „mirusioms sieloms“, kurių, pasak Aleksandro, yra kiekviename kariniame dalinyje. Jų buvo ir dalinyje, kuriame tarnavo jis. Mirusios sielos – tai kariai, kurie yra atsargos dalinyje, nors jų ten visai nėra.

Posakis „antrojo pasaulio armija“ buvusį bataliono vadą verčia juoktis.

„Tikrai? Kokia dar antroji pasaulio armija? Tik popieriuje. Tai cirko pulkas, sakė Prigožinas. Kartais jis sakydavo teisingus dalykus. Apie tam tikrą ekipuotę sužinojau karo mokykloje. Tai buvo vienkartinis dalykas. O kai atėjau į armiją, per visą tarnybą ten nemačiau jokių naujovių. Universitete turėjau 1961 m. automatą. Paskui pradėjo eiti „nauja“ ginkluotė ir 1978 m. pagamintas automatas. O po Kalašnikovo šturmo karabino mūsų armijoje daugiau nieko neatsirado. Mėgstame girtis įvairiuose forumuose ir parodose: žiūrėkite, kokį šaunų lėktuvą turime. Na, mes turime tik vieną! Arba kokį puikų kulkosvaidį pagaminome! Taip, bet nepradėjome jo masiškai gaminti, kad aprūpintume armiją“, – sako majoras.

Todėl šiandien buvusio kariškio nestebina karo pranešimai socialinės žiniasklaidos kanaluose ir pasakojimai apie pusės amžiaus senumo tankus, kuriuos Rusijos armija naudoja Ukrainoje. Tokias pačias transporto priemones jis matė armijoje.

Svarstydamas apie šiandieninę Rusijos armiją, Aleksandras sako, kad ji ne tik prastai aprūpinta, bet ir stokoja motyvacijos kovoti, kitaip nei Ukrainos kariuomenė. Pasak į atsargą išėjusio majoro, Rusijos televizijos kanalų rodomos patriotinės karių nuotaikos toli gražu neatitinka tikrovės.