Vienas iš gėdingiausių pralaimėjimų. „Armija žlugo“

Praėjusią savaitę rusų gerbėjas Gerhardas Schröderis ištarė kažką panašaus į: „mokykitės istorijos – Rusija niekada nepralaimės“. Jis nėra pirmasis, paskleidęs Rusijos vidinį debilišką pergalės įsivaizdavimą visame pasaulyje. Sutinku su šiuo niekšeliu, jog reikia mokytis Rusijos istorijos, kad suprastume, kaip ji pralaimės. Nusprendžiau padaryti nedidelę edukacinę apžvalgą apie tai, rašo Ukrainos politologas Viktoras Andrusivas.

Krymo kare Rusija pralaimėjo. Tai, beje, vienintelis kartas, kai Rusija kovojo prieš „kolektyvinius Vakarus“ ir buvo nugalėta. Atkreipkime dėmesį į svarbų dalyką – karo viduryje mirė caras Nikolajus I, ir apskritai vidinė krizė privedė prie pralaimėjimo.

Rusijos ir Japonijos karo pabaiga yra Rusijos pralaimėjimas. Vienas iš gėdingiausių pralaimėjimų. Cušimos mūšyje rusai prarado 34 laivus, o japonai – tris valtis. Atkreipkime dėmesį į svarbų dalyką: 1905 metais prasidėjo pirmieji revoliuciniai bandymai, griaunantys Rusiją iš vidaus.

Pirmasis pasaulinis karas – vėl Rusijos pralaimėjimas. Dėl revoliucijos armija iš tikrųjų žlugo, o 1918 m. kovą Sovietų Rusija pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį, patvirtinančią jos pralaimėjimą kare. Vėlgi tai lėmė vidiniai veiksniai.

Afganistano karas yra Sovietų Sąjungos (Rusijos, kaip jos įpėdinės) pralaimėjimas. Vėlgi, to priežastis yra M. Gorbačiovo vidinės reformos ir destabilizacija.

Pirmasis Čečėnijos karas baigėsi Rusijos pralaimėjimu. Vidinis nusikalstamas ir politinis chaosas privedė prie triuškinamo Rusijos kariuomenės pralaimėjimo.

Jūs jau suprantate, kur aš suku: Rusija dažnai pralaimi karus ir beveik visada dėl vidinės destabilizacijos. Dažniausiai karas ir sukelia šią vidinę destabilizaciją, kai nėra greitų pergalių. Priminsiu, kad jau trejus metus Rusija negavo greitų pergalių. Karas, kurio Rusija nelaimi, neužilgo sukelia jos jėgų pertempimą ir veda į žlugimą. 

O jei netikite, studijuokite Rusijos istoriją. Niekas netikėjo, kad carinis režimas žlugs 1917 m.