„Tiksinti atominė bomba.“ Kas kraupaus nutiko branduoliniam K-219 (Video)

1986 metų spalį sovietų balistinėmis raketomis ginkluotas povandeninis laivas K-219 po avarijos nuskendo maždaug 1126 km atstumu nuo Bermudos krantų (Atlanto vandenynas).

Pateikiame grėsmių eksperto ir buvusio JAV pėstininkų karininko, knygos „People, Machines and Data: Future Trends in War“ autoriaus Brento M. Eastwoodo straipsnį.

Vienoje iš raketų paleidimo vamzdžių įvyko nuotėkis, ėmė tekėti jūros vanduo ir maišytis su raketų kuru.

Pradinė lėta įgulos reakcija pablogino situaciją, ir nepaisant visų pastangų gesinti gaisrą ir rankiniu būdu išjungti branduolinius reaktorius, povandeninis laivas galiausiai nuskendo.

Branduolinius reaktorius teko stabdyti rankiniu būdu, nes buvo pažeisti valdymo mechanizmai. Trys jūreiviai žuvo.

K-219 pradėjo skęsti. Sovietų laivas bandė išgelbėti povandeninį laivą, ištraukdamas jį į saugią vietą. Bet nepavyko – nutrūko vilkimo trosas. Povandeninio laivo kapitonas Igoris Britanovas nusprendė apleisti laivą. Povandeninis laivas nugrimzdo į vandenyno dugną, o raketos buvo pamestos.

JAV prezidento Ronaldo Reigano administracija netgi pasiūlė SSRS pagalbą. Amerikos pareigūnai apskaičiavo, kad Maskvos atstovai apie tragediją jiems pranešė įvykio dieną. Bet, laimei, radioaktyvumo ar branduolinio sprogimo neįvyko. Likę gyvi jūreiviai evakavosi, o kapitonas Britanovas pagal jūrų papročius buvo paskutinis, palikęs povandeninį laivą gyvas.

SSRS nerimavo, kad amerikiečiai iškels povandeninio laivo nuolaužas ir kad povandeninio laivo konstrukcijos paslaptys bus jų žinioje. Bet tai neįvyko.

Gorbačiovas buvo sunerimęs, jį vis dar šokiravo prieš pusmetį įvykusi Černobylio avarija ir jis nenorėjo būti apkaltintas branduolinio povandeninio laivo žūties dangstymu.

Gorbačiovas ir Reiganas turėjo suplanuotą aukšto lygio susitikimą Reikjavike (Islandija), o sovietų lyderis nenorėjo kelti pavojaus santykiams su JAV prieš pradėdamas derybas dėl ginklų kontrolės.

Jis tikėjo, kad šios tragedijos buvo galima išvengti ir apkaltino kapitoną bei įgulą nekompetencija. Jis netgi iškėlė į klausimą, ar įgula parodė bailumą ir ar nepanikavo. Jis taip pat manė, ar amerikiečiai galėjo kaip nors įvykdyti sabotažą.

Vyriausiasis SSRS karinio jūrų laivyno vadas admirolas Vladimiras Černavinas turėjo pripažinti savo kaltę ir tiesiogiai atsakyti Gorbačiovui apie tai, kas atsitiko su K-219.

Savo ilgame pranešime Politbiurui jis nurodė, kad kai kurios povandeninio laivo dalys buvo priimtinos būklės, išskyrus pažeistą paleidimo vamzdį, iš kurio veržėsi dūmai.

Povandeninis laivas skendo lėtai, jo apžiūrėti buvo atsiųsta speciali komanda, kuri bandė išsiaiškinti problemos esmę, kol dar nevėlu. Juk K-219 gabeno branduolines raketas.

Admirolas Černavinas išsiaiškino, kad įgula padarė klaidą nepatikrinusi povandeninio laivo maitinimo šaltinio prieš įvykstant trumpajam jungimui, dėl kurio kilo gaisras. Jis padarė išvadą, kad komanda neturėjo įjungti vandens siurblio, prieš tai nenustačiusi elektros sistemos būklės.

Gorbačiovas įsiuto ir apipylė Černaviną klausimais apie nutrūkusį vilkimo lyną. K-219 buvo akivaizdžių gedimų, o ekipažas tinkamai nereagavo į avariją.

Be viso kito, tai yra vienas pavojingiausių kada nors plaukusių povandeninių laivų. Gorbačiovas bijojo blogiausio ir teisingai kaltino įgulą. Jie lėtai reagavo į pradinį nuotėkį ir nepatikrino elektros sistemos prieš įjungdami siurblį.

Tai buvo vienas pavojingiausių incidentų jūroje Šaltojo karo metu. Sovietų Sąjungai ir amerikiečiams pasisekė, kad nieko blogesnio nenutiko.