Kaip Izraelis sukūrė branduolinę bombą. Sąmokslas su Prancūzija ir atviras melas amerikiečiams

Izraelyje nuo pirmųjų gyvavimo dienų branduoliniai ginklai buvo laikomi šalies egzistavimo garantija tarp arabų valstybių, kurios žadėjo ją sunaikinti.

Tačiau Izraelio branduolinės programos pradžia galima laikyti 1957 m., kai Izraelio gynybos ministerijos generalinis direktorius Šimonas Peresas pasirašė su Prancūzija dvi sutartis, kurios apėmė ne tik ginklų tiekimą, bet ir branduolinį reaktorių Izraeliui.

Branduolinių ginklų dar neturėjusią Prancūziją bendradarbiauti pastūmėjo 1956 m. Sueco krizė, kai šalis pajuto savo silpnumą ir bejėgiškumą prieš Sovietų Sąjungos branduolinius pajėgumus. Toje karinėje konfrontacijoje Prancūzija ir JK paliko Izraelį vieną su SSRS vadovo Chruščiovo grasinimais surengti branduolinę ataką.

Be to, Izraelis Prancūzijai buvo naudingas dėl savo geografinės padėties. Tuo metu Prancūzija kariavo su Alžyro sukilėliais, kuriuos savo ruožtu aktyviai rėmė Egiptas. Ir stiprus Izraelis yra puikus Egipto priešininkas ir atsakomoji priemonė. Taigi tarp Prancūzijos ir Izraelio buvo sudarytas slaptas susitarimas dėl branduolinio reaktoriaus statybos.

Pasauliui, ypač JAV, abiejų šalių bendradarbiavimas buvo pristatytas kaip „mokslinis interesas“. Manoma, kad Izraelis pateiks tyrimų ataskaitas ir siųs studentus į Prancūzijos branduolinius centrus. Ir kai JAV pamatė būsimą reaktorių, Tel Avivas išsisuko ir pavadino jį būsima tekstilės gamykla... vidury dykumos. Tada jie sugalvojo, kad tai buvo eksperimentinio metalurgijos komplekso statyba.

Toks slaptumas nuo artimiausių sąjungininkų buvo aiškinamas tuo, kad po Antrojo pasaulinio karo JAV aktyviai priešinosi branduolinių ginklų platinimui, todėl jie būtų privertę Izraelį primti tarptautines garantijas arba stabdyti projektą.

Būtent Vašingtonas 1957 metais tapo pagrindiniu TATENA – taikios pasaulinės organizacijos prieš branduolinius ginklus – sukūrimo iniciatoriumi. Tačiau Prancūzija ir Izraelis jau susitarė parduoti Tel Avivui EL tipo mokslinių tyrimų branduolinį reaktorių. Todėl atskleisti tai JAV reiškė sugriauti projektą.

Jei JAV būtų išslaptinusios branduolinių ginklų statybą pradiniame etape, projektas nebūtų turėjęs šansų išlikti: amerikiečiai būtų sustabdę išteklių tiekimą darydami politinį spaudimą Prancūzijai ir Norvegijai.

Bet ką su tuo turi Norvegija? Faktas yra tas, kad sunkusis vanduo reaktoriui buvo pirktas iš Norvegijos įmonės NORATOM, kuri buvo antra pasaulyje sunkiojo vandens tiekėja. Bendrovė nenorėjo pradėti bendradarbiavimo su Izraeliu ir JAV dėl to, kad bendradarbiavo su Egiptu. Egipto pareiškimas, kad Izraelio branduolinių ginklų programa reikš karą, reikalavo dar daugiau slaptumo. Todėl vanduo buvo parduotas JK, kuri turėjo „grąžinti“ likutį atgal NORATOM, bet slapta „grąžino“ Izraeliui.

Tęsinys kitame puslapyje: