„Man jis NR. 1.“ Beprotiška, ką padarė Ukrainos didvyris „...gražiai grojant Valhalos orkestrui“ (Foto)

Ukrainos fronte dirbęs išminuotojas Rimas Armaitis savo „Facebook“ paskyroje pasidalino atsiminimais apie bendražygius fronte.

„Truputį iš atsiminimų!

Kartą planuojant eilinį išėjimą, teko viską derinti su priedangos grupe (žvalgais), nes darbas buvo pilkojoje zonoje. Ir aš sakau tuomet už mūsų priedangą atsakingam Ukrainos GUR, dar visai žaliam ir labai jaunam kapitonui, kad tu bl bėgioji kaip skalikas, apsišvieti, o paskui ant pistonų nuo pi*arų gauname visi.

Į ką jis man atsakė <...Diedai, viskas bus gerai, svarbiausia nemyžti į stiklinę, arba viskas bus labai blogai, bet tada gražiai mirsime grojant Valhalos orkestrui. Juk vis vien kada nors mirsime. Kitas klausimas – kaip, pirmą kartą nebaisu, o antro nebus...>.

Būtent ši jo frazė kardinaliai pakeitė mano požiūrį į mirtį. Mes visi bijome mirties, bet tai neišvengiama, nes vis vien visi mirsime, klausimas – kaip. Ar myždami į kelnes, visko bijodami, susitaikydami, prisitaikydami, pataikaudami, bijant prarasti komforto zoną, ar gražiai grojant Valhalos orkestrui. Bet tai daugiau karo vilkams. O karo vilkais gali būti ne visi. Net antpečiai su didelėmis žvaigždutėmis nėra rodiklis, kad ta asoba yra karo tikras vilkas. Didelės žvaigždutės ant antpečių dar ne rodiklis, kad ta asoba turi kietus kiaušus.

Vėliau Žoržas žuvo (Jis buvo jau ne kapitonas, o Ukrainos GUR majoras), jis bandė ištraukti savo vyrus iš pi*arų apsupimo, bet jėgų santykis buvo nelygus. Jis tiesiog pasinaudojo paskutiniu šansu ir iškvietė artilerijos ugnį ant savęs. Jis žuvo grojant Valhalos orkestrui.

Kai aš apie tai sužinojau, aš pasijutau praradęs dalį savęs, mes ir barėmės, ir ginčijomės, ir draugiškai rūkėm kartu, bet... mes vykdėme užduotis ir tai darėme profesionaliai. Kaip vėliau man jo truko, jo pykčio, arogancijos, barnių, išminties ir po**uizmo...

Jis visada man buvo NR. 1, jo netekus, juo teko tapti man, tai taip sudėtinga...

---

Ukrainos didvyris, šaukiniu „Žoržas“ žuvo gelbėdamas savo brolius: būdamas 27 metų jis jau turėjo majoro laipsnį“, – istorija dalinasi Armaitis.