„Sirija kaip šalis nustojo egzistuoti.“ Kas laukia?

Al Julani pareiškia, kad nori sukurti vyriausybę, atstovaujančią visai Sirijos visuomenei, bet ar jam pavyks?

Orientalistas sako, kad šiandien tai sunku aiškiai įvertinti.

„Kampanija buvo žaibiška, žmonėms atsibodo Assadas, bet nėra tikri, kad jie priims Al Julani, ypač jei jis pradės priimti kokius nors nepopuliarius sprendimus. Priešingai nei atrodo, Assado nuvertimas buvo lengviausia dalis, o sunkiausia dalis, t. y. sukurti vyriausybę, kuri būtų pripažinta tarptautiniu mastu“, – pabrėžia jis.

Sukilimo sėkmės ir Assado pralaimėjimo priežasčių buvo daug, tačiau pagrindinė priežastis buvo sąjungininkų, kurie jį išgelbėjo ankstesniais metais, nebuvimas.

Kalbame pirmiausia apie Rusiją, kuri, įsipainiojusi į karą Ukrainą, nesugebėjo į Siriją išsiųsti atitinkamo skaičiaus tinkamai apmokytų dalinių. Be to, iraniečiai nėra tokie stiprūs kaip prieš kelerius metus, o „Hezbollah“ po karo su Izraeliu, smarkiai apdaužyta.

„Pats sukilėlių puolimas nenustebino, tačiau jo sėkmės mastai ir trukmė nustebino. HTS tikriausiai sumušė Talibano rekordą (2021 m. Afganistane) perimant valdžią šalyje. Nors pats Alepo žlugimas nenustebino, susimąsčiau, kodėl miestas griuvo taip greitai ir be pasipriešinimo. Tačiau jau tada niekas neįtarė, kad visas Assado režimas akimirksniu sugrius kaip kortų namelis. Buvo tikimasi, kad pasikartos ankstesnių metų scenarijus, tačiau su vėlesne sukilėlių sėkme paaiškėjo, kad režimas buvo silpnesnis, nei visi manė“, – aiškina ekspertas.

Ar šį režimo silpnumą lėmė didžiausių jo sąjungininkų – Rusijos ir Irano, užsiėmusių savo problemomis, silpnumas?

„Ekonominė krizė Sirijoje gilėja jau kelerius metus. Visuomenė darėsi vis skurdesnė, o labai siaura oligarchijos grupė, susitelkusi į Assadą, darėsi turtingesnė.

Ir nors prieš kelerius metus tai nebuvo tokia didelė problema, nes oligarchų, turinčių naudos iš tokio valdžios pasidalijimo, ratas buvo gana platus, todėl Assadas galėjo tikėtis didžiosios daugumos alavitų paramos.

Tačiau kuo labiau krizė gilėjo, tuo mažiau lėšų buvo dalytis“, – aiškina Jogailos universiteto orientalistas Marcinas Krzyżanowskis.

„Vienu metu Assadas netgi buvo priverstas pradėti antikorupcinę kampaniją, kurios aukomis tapo ir jo šeimos nariai. Dėl to iki šiol jį palaikęs elitas pasakė, kad jų parama tiesiog neverta. Tai buvo bene paskutinė vinis į karstą, nes dėl to pablogėjo ir anksčiau režimo galią saugoję koviniai daliniai.

Vadai tiesiog nustojo rūpintis esamos tvarkos palaikymu, todėl sukilėliams buvo taip lengva užkariauti vėlesnius miestus.

Todėl nemanau, kad dabar bus koks nors kontrpuolimas ar Assado režimo gynyba, nes net jei ir yra alavitų pasipriešinimo kišenės, abejoju, kad tai bus kokios nors organizuotos ir reikšmingos jėgos“, – reziumuoja ekspertas.