„Auksinė proga, kurios laukė virš 10 metų. Gali dar kartą sugriauti Erdogano viltis“

Pusę amžiaus trukęs Assado šeimos valdymas Sirijoje stebėtinai greitai žlugo, kai sukilėliai išsiveržė iš sukilėlių kontroliuojamo anklavo ir per kelias dienas užėmė Damaską. Tačiau Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui tai nebuvo pakankamai greita. Jis laukė šios akimirkos nuo 2011 m. Sirijos sukilimo ir yra pasiryžęs pasinaudoti Bašaro al Assado nuvertimo pranašumais prieš 2028 m. Turkijos rinkimus.

Erdoganas turi dvi dideles problemas, kurias jam galėtų padėti išspręsti po Assado įsigalėjusi Sirija. Pirma, konstitucija neleidžia jam kandidatuoti dar vienai prezidento kadencijai 2028 m. Kad tai išspręstų, jis siekia palaikymo prokurdiškoje partijoje, kuri turi pakankamai vietų parlamente, kad galėtų pakeisti konstituciją. Turėdamas tai omenyje, Erdoganas pradėjo derybas su įkalintu Kurdistano darbininkų partijos (PKK) lyderiu. Pastarieji įvykiai Sirijoje gali jam padėti ir toliau.

Sirijos kurdų teatras visada turėjo įtakos Turkijos kurdų problemai ir Erdogano planams įtvirtinti savo autokratinį valdymą. 2014 m., kai Ankara vedė taikos derybas su PKK, siekdama užsitikrinti kurdų paramą Erdogano siekiui įsteigti vykdomąjį prezidento postą, Turkijos kurdai išėjo į gatves. Jie protestavo dėl jo nesugebėjimo veikti prieš artėjančią „Islamo valstybės“ ataką kurdų kontroliuojamame šiaurės Sirijos Kobanio mieste. Barackas Obama, tuometinis JAV prezidentas, prašė Ankaros pagalbos, tačiau Erdoganas netryško noru padėti. Jis manė, kad pagalba Sirijos kurdams sustiprins PKK poziciją derybose ir apsunkins jo planus.

Iš tiesų, vėlesnė Sirijos kurdų Liaudies gynybos dalinių (YPG) pergalė padarė Kobanį kurdų nacionalinių siekių simboliu, sustiprino grupės įvaizdį užsienyje ir atvėrė kelią partnerystei su JAV. Šie įvykiai paskatino ir Turkijos kurdus. Netrukus po to Turkijos prokurdiška partija pradėjo kampaniją, siekdama blokuoti Erdogano valdžią, 2015 m. birželį iškovodama istorinę pergalę ir pirmą kartą atimdama iš jo partijos daugumą parlamente.

Praėjus dešimtmečiui, Erdoganas vėl bando įtikinti kurdus palaikyti jo planus likti valdžioje. Patirtis jam sako, kad norint tai pasiekti būtina susilpninti Sirijos kurdus, o Assado žlugimas dabar suteikia jam puikią galimybę.

Nuo tada, kai buvo nuverstas Bašaro al Assado režimas, turkų įgaliotiniai, remiami Turkijos oro antskrydžių, užėmė teritoriją Šiaurės Sirijoje iš JAV remiamos kurdų milicijos. Erdoganas anksčiau negalėjo to padaryti dėl Assado, jo sąjungininkų Irano ir Rusijos bei JAV prieštaravimų. Assadui išvykus, susilpnėjus jo sąjungininkams ir būsimam Amerikos prezidentui pareiškus, kad JAV turėtų likti nuošalyje nuo Sirijos, Erdoganas dabar turi laisvas rankas susidoroti su Sirijos kurdais. Sumažėjęs YPG neabejotinai padės jo planams užsitikrinti kurdų paramą namuose.

Assado pašalinimas padės išspręsti ir antrąją didelę Erdogano problemą. Augantis nacionalistų atsakas prieš milijonus pabėgėlių iš Sirijos Turkijoje pakirto jo paramą. Erdoganas jau seniai siekė, kad Assadas bendradarbiautų sugrąžindamas juos į tėvynę, bet Assadas vilkino procesą. Jam išvykus, pabėgėliai gali grįžti namo savo noru. Vargu ar viskas klostysis taip sklandžiai, kaip norėtų Erdoganas, tačiau tai nesutrukdys jam pasakyti savo šalininkams, kad išsprendė problemą.

Erdoganas Sirijoje nemato nieko kito, išskyrus galimybes. Paskutinį kartą jis taip tikėjosi dėl šalies 2011 m., prasidėjus sukilimui. Jis manė, kad Assadas bus nuverstas „per kelias savaites“, o jo vietą užims islamistų vadovaujama vyriausybė, kuri pavers Turkiją karaliumi. Vietoj to, Turkijoje dabar yra didžiausia pasaulyje pabėgėlių populiacija, platus ISIS tinklas, nusinešęs šimtus gyvybių, ir smarkiai sugadintas tarptautinis įvaizdis. Sirija gali dar kartą sugriauti Erdogano viltis.