„Net neįtarė, kas jų laukia.“ Britai sunaikino priešo kreiserį „Scharnhorst“

Kai per 1943 m. Kalėdas Vokietijos karinio jūrų laivyno kreiseris „Scharnhorst“ išvyko medžioti britų laivų Arkties vandenyse į šiaurę nuo Norvegijos, jo vadas nė nenumanė, kad jis pats taps taikiniu. Britų karališkojo laivyno admirolai parengė vokiečių laivo sunaikinimo planą, kuris buvo įgyvendintas 1943 m. gruodžio 26 d.

Trečiajame dešimtmetyje, ruošdamasi kariniam konfliktui su kitomis Europos valstybėmis, Vokietija sparčiai padidino ginkluotės gamybą. Tai galiojo ir karo laivų statybai, nors šiuo atžvilgiu vokiečiai neturėjo vilties per trumpą laiką pasivyti Didžiosios Britanijos karališkojo laivyno. Todėl nuo pat karo pradžios vokiečiai vengė stambaus masto karinio jūrų laivyno susirėmimų, o jų keliems mūšio laivams ir kreiseriams buvo įsakyta nedalyvauti mūšiuose su galingiausiais britų karo laivais.

1943 m. antroje pusėje Vokietijai už Baltijos jūros buvo likęs tik vienas svarbus karo laivas – Norvegijos šiaurėje bazavosi kreiseris „Scharnhorst“, keliantis grėsmę vilkstinėms, gabenusioms Vakarų sąjungininkų karinę pagalbą į Sovietų Sąjungos Archangelsko uostą.

Laivas buvo naujas – nuleistas į vandenį 1936 m., o karui paruoštas 1939 m. pradžioje, pavadintas XIX a. pr. Prūsijos generolo Gerchardo fon Šarnhorsto garbei. Visą karo laikotarpį kreiseris praleido Šiaurės Atlante ir gretimuose vandenyse, pirmaisiais karo mėnesiais nuskandindamas kelis prekybinius laivus ir vieną šarvuotą transporto laivą. Didžiausias jo laimėjimas – 1940 metų balandį nuskandintas britų lėktuvnešis HMS „Glorious“.

Kai per 1943 m. Kalėdas „Scharnhorst“ kartu su penkiais eskadriniais minininkais išvyko į britų vilkstinės medžioklę, nei Vokietijos karinių jūrų pajėgų vadas grosadmirolas Karlas Dönitzas, nei dalinio vadas, kontradmirolas Erichas Bey, nė neįtarė, kad jie keliauja į spąstus.

Britai iššifravo „Scharnhorst“ pokalbius su laivyno vadovybe, o kai kontradmirolas Bey, išsiuntęs eskadrinius minininkus ieškoti vilkstinės, gruodžio 26 d. ryte su „Scharnhorst“ priartėjo prie planuojamos operacijos zonos, ten jo jau laukė trys britų kreiseriai – „Norfolk“, „Belfast“ ir „Sheffield“, kuriems vadovavo viceadmirolas Robertas Burnettas.

Kita vertus, „Scharnhorst“ paėmimo plano autorius admirolas Bruce'as Fraseris iš pietų priartėjo su itin galingu mūšio laivu „Duke of York“ ir kreiseriu „Jamaica“ bei eskadrinių minininkų grupe. Jau per pirmąjį susidūrimą buvo apgadintas pagrindinis „Scharnhorst“ radaras, todėl vokiečių laivo artilerija tapo beveik neįgali.

Kontradmirolas Bey pirmiausia bandė atvilioti kreiserius nuo vilkstinės, tikėdamasis tada juos apiplaukti. Britai šį manevrą iššifravo. Po antrojo susidūrimo Bey pasirinko kursą į savo bazę ir po poros valandų pateko į „Duke of York“ radarą. Britų planas pavyko – „Scharnhorst“ pateko tarp Fraserio dalinio ir persekiojančių kreiserių.

Sparčiai temstančią žiemos naktį britai apšvietė vokiečių laivą šviečiančiais užtaisais ir „Duke of York“ ginklai įsijungė. „Scharnhorst“, naudodamas savo puikias bėgimo savybes, iš pradžių bėgo gana sėkmingai. Viską nulėmė „Duke of York“ paleistas sviedinys, pataikęs į vieną iš vokiečių laivo katilinių. „Scharnhorst“ greitai prarado greitį ir tapo lengvu taikiniu britų artilerijai ir taip pat eskadrinių minininkų torpedoms. Kontradmirolas Bey priešinosi iki paskutinės minutės, tačiau 1943 m. gruodžio 26 d. vakare, apie 19.45 val., kreiseris „Scharnhorst“, nukentėjęs nuo daugybės sviedinių ir torpedų, nuskendo. Iš beveik 2000 įgulos narių britų laivai paėmė 36 gyvus asmenis.