„Pavojingesnis už bet kokią karinę ideologiją.“ Rusijoje kai kas nutiko

Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos socialinių mokslų daktaro Oleksandro Šulgos komentaras.

Vienas iš pagrindinių klausimų, užduodamų bandant suprasti, kiek ilgai Kremlius gali tęsti Rusijos ir Ukrainos karą, yra šis: kiek rusai yra ideologiškai į jį įsitraukę?

Paprastai tariant: kiek jų kariauja ar yra pasirengę kariauti už pinigus, o kiek iš jų ši idėja tebėra pirminė, koks procentas jų tikrai tiki „naciais Kyjive“? Ar tai dauguma?

Tai neteisingi klausimai.

Rusijos vadovybė per 25 metus nesukūrė ir net neatkūrė ideologijos rusams. Geriausiu atveju – sumaišė įvairių idėjų ir ideologų, kilusių iš skirtingų Rusijos istorijos laikotarpių, mišrainę. Priklausomai nuo momento, Putinas ir jo propagandistai arba puikuojasi savo pamaldžia stačiatikybe, arba yra pasirengę bučiuoti Koraną, arba rodo pagarbą šlovingai sovietinei praeičiai (nors ir be nemalonaus tos epochos asketizmo), arba atskleidžia norą neatsilikti nuo laikmečio technologinės pažangos prasme, arba baisisi Vakarų technologiniais produktais, tokiais kaip „Youtube“, „WhatsApp“ ir kitokiais „Viberiais“. 

Tikrai geras ideologijos buvimo (ar nebuvimo) Rusijoje testas buvo 2022 m. pradėta plataus masto invazija prieš Ukrainą, kuri jau tęsiama neribotą laiką. Greitai tapo aišku, kad piliečiai nenori kariauti už dyką, mobilizacija smarkiai smogė valdžios reputacijai, o tada rusus imta pirkti – ir vis brangiau: atlyginimai už sutarties pasirašymą išaugo daugybę kartų!O ginklų gamybos nepalaiko jokia ideologija – tik atlyginimų didinimas.

Kuo tada gyvena rusai? Kas slypi už šio savanaudiškumo? Per šiuos 25 metus Rusijoje galutinai susiformavo už bet kokią karinę ideologiją pavojingesnis reiškinys, pavojingas ir jai pačiai, ir jos kaimynams: amoralios daugumos fenomenas.

Ideologija gali pasenti arba prarasti kultūrinę hegemoniją kovoje su kitomis ideologijomis. Amorali dauguma visada imituoja ideologijos priėmimą. Tai skiepas nuo ideologijos, nesvarbu, ar tai būtų komunizmas, liberalioji demokratija, ar Šiaurės Korėjos ideologija. Tačiau kartu tai ir skiepas nuo didesnio, universalesnio dalyko – empatijos.