400 km geležinkelis tapo NATO galvos skausmu. „Gyvybiškai svarbus. Vakarų–rytų kryptimi“

400 km ilgio geležinkelio linija, kurią Winstonas Churchillis Antrojo pasaulinio karo metais norėjo subombarduoti, kad atkirstų nacistinės Vokietijos geležies importą, vėl kelia galvos skausmą karo pareigūnams. Šis šimtmetį perkopęs geležinkelis, besidriekiantis per Švediją, atsidūrė dėmesio centre po to, kai ši Šiaurės šalis prisijungė prie NATO.

Geležies rūdos linija (Iron Ore Line), jungianti Narviką šiaurinėje Norvegijos pakrantėje su Lulėjos uostamiesčiu Švedijos Baltijos jūros pakrantėje, buvo gyvybiškai svarbi geležies rūdos eksporto trasa nuo pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Iš tiesų, tai buvo vienintelis kelias, kuriuo tuo metu keliavo Švedijos geležies rūdos eksportas, aprūpinęs nacistinę Vokietiją beveik puse jos plieno poreikio.

Karo metais ši trasa kėlė didelį galvos skausmą Winstonui Churchilliui, kuris norėjo ją atkirsti įsiverždamas į Švediją ir bombarduodamas Lulėją.

Šiandien ši linija yra būtina vartojimo prekių, pašto, jūros gėrybių ir keleivių gabenimui. Ji taip pat išlieka gyvybiškai svarbi Šiaurės Švedijos kasybos įmonėms kaip tranzito kelias geležies rūdos produktams.

Dabar ji vėl atsidūrė dėmesio centre dėl nuogąstavimų, kad Rusijos karas Ukrainoje gali persikelti į NATO teritoriją. Pareigūnai teigia, kad ji gali būti gyvybiškai svarbi tranzito trasa kariams ir karinei įrangai tokiu atveju.

Tačiau nerimą kelia tai, kad per pastaruosius 15 metų linija patyrė nuolatinių vėlavimų dėl prastos priežiūros ir traukinių trūkumo. Pasak Švedijos kariuomenės transporto vadovo Pero-Ove Norellio, tai gali būti ypač didelis susirūpinimas, atsižvelgiant į kitų transporto kelių trūkumą kaimo vietovėse Šiaurės Švedijoje.

Norrbotten regionas, savivaldos administracinis regionas, per kurį eina linija, savo pareiškime teigė: „Pajėgumų trūkumas yra didelė problema čia ir dabar, o būtinos investicijos yra už kelių metų. Kol laukiama padidėjusių pajėgumų, reikia ieškoti naujų sprendimų.“

Švedijos infrastruktūros ministras Andreasas Carlsonas sakė: „Tai yra ne tik Švedijos ir Švedijos pramonės interesas: tai yra gyvybiškai svarbu NATO šioje Europos dalyje.“

Norvegija, Švedija ir Suomija jau susitarė sukurti karinį transporto koridorių šiaurėje, nes jos skuba ieškoti papildomų variantų. Norvegijos ministras pirmininkas Jonas Gahras Støre spaudos konferencijoje sakė: „Dabar, kai esame visi NATO, galime bendradarbiauti, kad apgintume vieni kitus visiškai nauju būdu. Anksčiau, planuodami karinio personalo ir įrangos transportavimą, galvojome apie šiaurę-pietus. Dabar galvosime ir apie vakarus-rytus.“

Tačiau kol kas Geležies rūdos linija išliks gyvybiškai svarbi galimybė, o pramonės atstovai ragina skubiai ją atnaujinti.

Catharina Elmsäter-Svärd, buvusi šalies infrastruktūros ministrė, sakė: „Geležies rūdos linija, visas ruožas nuo uosto iki uosto, yra svarbi Švedijos infrastruktūros dalis. Švedijos konkurencingumas ir pramonės poreikis eksportui ir importui neturėtų priklausyti nuo trapios geležinkelio linijos. Atsižvelgiant į dabartinę Švedijos padėtį, ypač kaip NATO narės, Geležies rūdos linijos funkcijos taps dar svarbesnės.“

Ji ir toliau išlieka vieno kelio linija, o pramonės atstovai jau seniai ragina pridėti antrą kelią.

Švedija gali net neturėti kito pasirinkimo, kaip tik tęsti didelius atnaujinimus, atsižvelgiant į tai, kad NATO valstybės narės privalo plėtoti savo individualius ir kolektyvinius gebėjimus atremti ginkluotą išpuolį.

Thomasas Ekströmas, karinės logistikos ekspertas Švedijos gynybos universitete, Švedijos televizijai (SVT) sakė: „Transporto svarba iš vakarų į rytus gerokai padidės. Mūsų transporto sistemos ir energijos tiekimo sistemos turi būti atsparios. Ar tai yra atsparios sistemos pavyzdys, jei prireikia dviejų mėnesių, kad Geležies rūdos linija vėl pradėtų veikti?“