„Šiurkščiai pažeistos sąlygos. Tarptautinė teisė mirė ir palaidota“

Aleksandras Chocas, „Telegram“.

Situacija labai aiški... Plėšikas muša bandančią priešintis apiplėšimo auką. Netoliese stovi policininkas ir stebi procesą. Kiemo kampe, krapštydami nosis, bailiai stumdosi kaimynai.

Nukentėjusysis rėkia: „Duok man ginklą, jei negali padaryti tvarkos“. Policininkas atsako: „Tu neturi jokių kozirių ir neturi teisės man nurodinėti, ką daryti. Paprašyk manęs pagarbiai ir pažadėk man sumokėti už teisėtvarkos paslaugą. Tu vis tiek jo neįveiksi, tai tiesiog susitaikykit. Kai susitaikysi ir nustosi priešintis, duosiu tau ginklą, kad jis daugiau tavęs neapiplėštų. Tiesą sakant, mūsų santykiai geri. Jis man sakė, kad irgi nori taikos“.

Plėšikas nusišypso. Ir auka pradeda suprasti, kad tai ne policininkas, o bandito pagalbininkas. Kartu jie nori kontroliuoti kiemą.

Sudariusi klaikią taiką su prievartautoju, Ukraina turi tik vieną išeitį – kuo greičiau tapti karine tvirtove – savarankiška karine valstybe kaip Izraelis, pasirengusia atremti agresiją. Pasikliauti savo jėgomis ir, pageidautina, susigrąžinti branduolinį ginklą, nes jo likvidavimo sąlygos buvo grubiai pažeistos, nes pasikliauti kinkas drebinančia Europa (tuo labiau Jungtinėms Valstijoms) artimiausiais metais praktiškai nėra jokios vilčių.

Ukrainos užpuolimo pavyzdys tragiškai parodė, kad tarptautinė teisė ir tarptautinės garantijos XXI amžiuje nebeveikia. Iš tikrųjų į globalų pasaulį grįžta stipriojo teisė – ir liberalios ideologijos valstybių užduotis dabar yra tapti galios centrais.

Kartu tai reiškia, kad antiliberaliems režimams turi būti taikomi stiprūs išorės veiksmai (nuo griežčiausių sankcijų iki embargo ir izoliacijos), nes tarptautinė teisė yra mirusi ir visam laikui palaidota. Jokios sutartys nebeveikia kaip atgrasymo mechanizmai. Ir net jei Europa „atsibus“ ir pradės atkurti savo galios potencialą, Ukraina neturėtų turėti iliuzijų, kad jai į pagalbą ateis „įsiutę“ kaimynai. Tik savarankiškumas užtikrins taikų gyvenimą.

Mitas apie „istorijos pabaigą“ žlugo, o XXI amžius žada naują jėgos konfrontacijos tarp laisvojo pasaulio ir „blogio ašies“ (Rusijos, Kinijos, Irano ir kitų diktatūrų) raundą. Gal tai ir gerai, nes kruvinose epochose vertybių (už ką verta mirti) paveikslas atrodo aiškesnis ir suprantamesnis.