Putinas nerizikuos tūkstančių rūstybe. Bėdos pokario horizonte

Eikime toliau. Minimalus atlyginimas Rusijoje prilygsta 200 eurų.  Rusijos provincijoje toks atlyginimas yra standartinis, tik keli žmonės uždirba daugiau.

Tuo tarpu kariuomenė siūlo kelis kartus didesnius atlyginimus. Ar prie tokio uždarbio pripratę veteranai sutiks grįžti į seną padėtį – prie apgailėtinų civilių atlyginimų ir tokio pat apgailėtino egzistavimo? Kas jiems mokės pinigus, panašius į darbo užmokestį? Ką jie darys, kai kariuomenė atsisuks prieš juos?

Istoriškai karių maištai Rusijoje taip pat turėjo galią nuversti režimus. Putinas tikriausiai nerizikuos šimtų tūkstančių demobilizuotų vyrų, pripratusių prie smurto, rūstybe. Greičiausiai jis pasirinks laikyti juos  kariuomenėje.

Be didelės kariuomenės Ukraina pražus

Ukraina taip pat moka savo kariuomenei daugiau nei uždirba paprasti piliečiai. Viso masto karo realybėse Ukrainos karys gauna vidutiniškai 5 kartus didesnį atlyginimą. Taigi ir ten demobilizacija veteranams reikštų materialinę degradaciją, dar didesnę, jei Ukrainos ekonomika neatsigaus.

Tiesą sakant, mažai kas priklauso nuo pačios Ukrainos, o nuo to, kiek užsienio partnerių nuspręs padėti atstatyti nukentėjusią šalį ir į ją investuoti. Dinamiška plėtra išnaudotų veteranų potencialą, sąstingis, recesija, gyvenimas griuvėsiuose – tiesiogine ir perkeltine prasme – galėtų pastūmėti demobilizuotus vyrus link radikalėjimo. Kad ir kas tai būtų, Ukrainos demokratijai tai tikrai pavojinga.

Be to, nereikia jokių ypatingų kliūčių – pakaks, kad iš šalies išvyktų masės buvusių karių (kas formaliai bus lengviau, kai bus panaikinta karo padėtis). Ukraina jau prarado didelę dalį savo vertingiausio demografinio potencialo, todėl tai būtų dar vienas stiprus smūgis.

Tačiau Kyjivas labiausiai bijo ne šio smūgio. Tai, kad Ukrainos valdžia nesvarsto apie drastišką demobilizaciją, net jei pavyks sudaryti kokį nors susitarimą su rusais, lemia kažkas kita. Iš nepasitikėjimo ir tikėjimo, kad Rusija, nepaisant formalių deklaracijų, vis tiek bandys nutraukti Ukrainos valstybingumą.

Štai kodėl Kyjivas taip garsiai protestuoja prieš idėją sumažinti savo ginkluotąsias pajėgas, o tai būtų viena iš taikos sąlygų. Būtent todėl jis nesutinka be kovos atiduoti Zaporižios, Chersono ir Donecko sričių – kad rusams ateityje nebūtų lengviau įsiveržti. Todėl pagaliau siekiama užtikrinti, kad saugumo garantijos apimtų mechanizmus, kurie užtikrintų karinį finansavimą bent jau dabartiniu lygiu. Nes Ukraina viena nepajėgs išlaikyti didelės kariuomenės, o be jos ji pražus. Ir ne tik Ukraina...

Marcinas Ogdowskis