Putinas nerizikuos tūkstančių rūstybe. Bėdos pokario horizonte

Tačiau karai ilgainiui baigiasi – ir minios mobilizuotų vyrų staiga netenka darbo. Ši situacija gali pakrypti teigiama linkme, kaip ir „Didžiosios kartos“ (Greatest Generation) atveju – amerikiečių, gimusių 1901-1927 m., kuriuos Vašingtonas išsiuntė į Antrojo pasaulinio karo frontus. Grįžę namo, demobilizuoti veteranai sukūrė pokario JAV galią ir savo gerą gyvenimą.

Tačiau yra ir pesimistinis scenarijus, taip pat žinomas iš nesenos istorijos. Šioje istorijoje milijonai vyrų, išgyvenę apkasų pragarą, buvo įmesti į socialinį vakuumą. Į prarastą tėvynę, apimtą baisios krizės ir nedarbo, kur buvę herojai buvo suvokiami kaip laisvalaikiai.

„Prarastoji karta“ (Lost Generation, gimę 1883-1900) – taip vadinosi kariuomenei nereikalingi vokiečiai po 1918 m. Šioje aplinkoje subrendęs nusivylimas po kelerių metų rado tragišką išeitį. Būtent tarp Kaizerio armijos veteranų gimė fašizmas, būtent jie pastūmėjo Veimaro Respubliką į nusikalstamo nacizmo glėbį.

Itin platus modelis

Šiandien tikriausiai galime rizikuoti sakyti, kad karas Ukrainoje baigiasi. Nemanau, kad tai galutinis galas, bet galime manyti, kad bus šiek tiek ilgesnė pertrauka, gal net keleri metai. Ji prasidės ne rytoj ar poryt, o artimiausiais mėnesiais.

Šiaip ar taip, abiejose armijose – Rusijos ir Ukrainos – tarnauja beveik 2,5 mln. žmonių. Ttai 150 % daugiau nei iki 2022 m. vasario 24 d. Jei į klausimą žiūrėsime racionaliai, taikos metas turėtų atnešti bent dalinę demobilizaciją. Kas tada bus su veteranais? O gal tokie svarstymai visai neturi pagrindo?

Dalinis atsakymas išplaukia iš Rusijos ekonomikos būklės. Tokie parametrai kaip BVP ar nedarbas gali reikšti, kad viskas gerai, bet pažiūrėkime atidžiau. Bedarbių mažai, nes kariuomenė iš darbo rinkos ištraukė daug vyrų.

Kariavimas – irgi darbas, o Rusijoje tai išskirtinai pelninga, bet kokia šio darbo pridėtinė vertė? Kareivis tik vartoja, nieko negamina. Savo ruožtu BVP augimą pirmiausia lėmė išaugęs ginklų gamyklų aktyvumas. Tačiau didžioji jų produkcijos dalis sunaikinama Ukrainoje. Šis modelis yra labai ekstensyvus ir priklauso nuo dviejų veiksnių.

Rusija pasmerkta karui

Pirma, karas, be kurio nebūtų jokios priežasties gaminti ir remontuoti tolimesnes karinės įrangos partijas. Antra, socialinis sutikimas aukotis. Ginklininkai uždirba 2-3 kartus daugiau nei prieš „specialiąją karinę operaciją“, tačiau kitų piliečių atlyginimai nepadidėjo. Negana to, smunka viešųjų paslaugų kokybė, o kiti ūkio sektoriai apleidžiami, nes valstybė pusę savo pajamų išleidžia karybai.

„Viskas frontui, viskas dėl pergalės!“ – patriotinė retorika Rusijoje vis dar veikia, bet iš tikrųjų jai nėra alternatyvos, kaip ir karui. Tai būtų, jei konflikto pabaiga reikštų greitą grįžimą į ekonominius santykius, buvusius prieš invaziją.

Tai suteiktų Rusijai galimybę užsidirbti iš naudingųjų iškasenų eksporto, patekti į Vakarų rinkas ir technologijas – o tai savo ruožtu įkvėptų gyvybės sergančioms pramonės šakoms ir paslaugoms. Tačiau tai neatrodo tikėtina – Vakaruose nėra pasirengimo drastiškai sumažinti sankcijas.

Taigi Rusija pasmerkta karui ir tolesniam santaupų vartojimui. Gali taip funkcionuoti kelerius metus, bet Putinas negalvoja ilgalaikėmis perspektyvomis, jis yra senas žmogus. Jis nori išlaikyti valdžią dabar ir artimiausioje ateityje. Atrodo, kad tai, kas bus po jo, jam nelabai rūpi.

Rusija. Šimtų tūkstančių demobilizuotųjų pyktis

Gerai, bet kaip tai susiję su konflikto užgesinimo perspektyva, apie kurią rašiau keliomis pastraipomis aukščiau?

Na taip, karo nebus, bet karas sustiprės. Mobilizacija – žmonių ir išteklių – nes „priešas stebi“, o iki šiol priimti sprendimai reikalauja papildomo laiko. Esant tokiam scenarijui, kareivinės vis tiek bus pilnos, ir nors šį sprendimą brangu išlaikyti, jis vis tiek pigesnis nei įprastas karas. Negana to, tai suteikia galimybę atstatyti kariuomenės prarastą technikos parką, sukurti atsargas. Tik nauda...

Tęsinys kitame puslapyje: