„Tai reiškia branduolinį smūgį į Maskvą.“ Sutartis „ant žlugimo ribos“ (Video)

Užuot pasikliovę Vašingtono deklaracijomis, esami JAV sąjungininkai gali pradėti ieškoti saugumo garantijų, kurias suteiktų jų branduoliniai ginklai. Pasak amerikiečių ekspertų, Lenkija taip pat yra trumpame šalių, galinčių siekti tokios apsaugos, sąraše, rašo žurnalistas Lukaszas Michalikas.

JAV patikimumas ir Vašingtono teikiamos saugumo garantijos dešimtmečius atgrasė Amerikos sąjungininkus nuo bandymų įsigyti savo branduolinį ginklą. Tai atitiko ilgalaikę didžiųjų valstybių politiką kiek įmanoma apriboti masinio naikinimo ginklų, įskaitant branduolinius, platinimą.

Formaliai tai užtikrino Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, įsigaliojusi 1970 m., kai tokius ginklus jau turėjo Kinija, Prancūzija, SSRS, JAV ir JK. Beveik visa planeta prisijungė prie sutarties – iki 2003 metų ją buvo pasirašiusios 189 šalys.

Formaliai Izraelis, Indija, Šiaurės Korėja (išskyrus 1985–2003 m.), Pakistanas ir Pietų Sudanas liko už susitarimo ribų. Šios šalys, išskyrus Sudaną, turi branduolinį ginklą.

Pasak „Defense One“ kalbintų JAV administracijos pareigūnų, ši situacija netrukus gali pradėti keistis. Priežastis – galimybė, kad Donaldas Trumpas gali atsisakyti esamų saugumo įsipareigojimų.

„Dešimtmečius trukusios JAV pastangos neplatinti ginklų dėka saugumo garantijų yra ant žlugimo slenksčio“, – teigė „Defense One“.

D. Trumpo administracijos požiūris į Ukrainą ir Rusiją gerokai pakirto sąjungininkų pasitikėjimą Jungtinėmis Valstijomis, įskaitant išplėstinį branduolinį atgrasymą.

Kurios šalys, pasak JAV administracijos, gali pradėti savo branduolinę programą? Sąraše, be kitų, buvo: Vokietija ir Lenkija, taip pat Pietų Korėja, Japonija ir Saudo Arabija.

Amerikiečių nuomone, išsivysčiusiose šalyse, turinčiose mokslo ir tyrimų infrastruktūrą bei pramoninę bazę, laikas nuo sprendimo priėmimo iki branduolinio ginklo sukūrimo dabar galėtų sutrumpėti iki vienerių metų.

Ne visi komentatoriai sutinka su galimybe taip greitai prisijungti prie branduolinio klubo, tačiau faktas lieka faktu, kad šalys, turinčios išvystytus civilinius branduolinės energetikos sektorius – pavyzdžiui, Pietų Korėja ar Japonija – sugeba labai greitai sukurti ginklus. Daug didesnis iššūkis tokioje situacijoje atrodo ne pačių branduolinių ginklų konstravimas, o jų pristatymo priemonės.

Tempas gali nustebinti ir šiuo atveju, nes Pietų Korėja jau turi pilną branduolinę triadą. Tai kovos galvučių pristatymo priemonės sausumoje (balistinės raketos, tokios kaip „Hyunmoo-5“), jūra (KSS-III tipo laivai su balistinėmis raketomis) ir paleidžiamos iš oro (sparnuotosios raketos „Hyunmoo-3“ arba „Cheonryong“ raketos variantas). Vienintelis dalykas, kurio joms trūksta, yra branduolinės galvutės.

Kas pradės grandininę reakciją?

Norint sukelti grandininės reakcijos atitikmenį, tereikia, kad viena šalis atsiribotų nuo galiojančio susitarimo ir paskelbtų, kad įsigis branduolinį ginklą arba pradės savo branduolinę programą. „Defense One“ šaltinių teigimu, Japonijai tokia pačia deklaracija atsakyti pakaktų, jei, pavyzdžiui, Pietų Korėja pradėtų branduolinę programą.

Taip gali prasidėti ginklų kaupimosi ciklas, kurio metu vis daugiau šalių pradės vertinti branduolinius ginklus kaip patikimesnę saugumo politiką, nei žada amerikiečiai.

Nors sukurti branduolinį ginklą, o vėliau išlaikyti atominį arsenalą nėra pigu – Prancūzijos atveju tai kainuoja apie 6-7 milijardus eurų per metus, tačiau tokia suma potencialiems suinteresuotiems asmenims yra pasiekiama.

Naujiems branduolinio klubo nariams nereikia kurti milžiniškų arsenalų. Jungtinės Valstijos savo atgrasymo potencialą sukūrė masine branduoline ginkluote. Jų arsenalas teoriškai galėtų beveik visiškai sunaikinti Rusijos karinį potencialą, įskaitant antžeminius branduolinius ginklus ir valdymo centrus.

Tuo tarpu JK ir Prancūzija laikėsi visiškai skirtingų prielaidų. Jų branduolinio atgrasymo tikslas – ne grasinti sunaikinti Rusijos branduolinį arsenalą, o padaryti jam tokius didelius nuostolius, kad galimas jos puolimas nebebūtų pelningas. Praktiškai tai reiškia atakuoti ne karinius taikinius, o Maskvą ir – galbūt – vieną iš kitų pagrindinių šalies centrų.

Verta paminėti, kad Prancūzija, be strateginių balistinių raketų, nešamų povandeniniais laivais, turi ir ginklų, leidžiančių panaudoti branduolinę energiją žemesniu lygiu. Oro sparnuotosios raketos ASMP-A – pagal prancūzų doktriną – gali būti naudojamos ne tik kaip strateginis ginklas.

Prancūzijos doktrina netgi numato „deeskalavimo“ atakos galimybę – prevencinį branduolinį smūgį, kuriuo siekiama atgrasyti priešą nuo agresyvių veiksmų ir įtikinti Paryžiaus ryžtą panaudoti branduolinį ginklą.

Panašų kelią gali pasirinkti ir pretendentai į branduolinį klubą. „Defense One“ daro išvadą: „Jei Pietų Korėja, Lenkija ar Saudo Arabija peržengtų slenkstį, sunku patikėti, kad sutartis gali išlikti“.