„Tai paskutinis mano žodis rusų kalba“

Prie kovo 11-osios naktį Rusiją užpuolusio atakos drono nuolaužų Ignatovo kaime Maskvos srityje rasti Odesos gyventojo Aleksandro ir Donecko srities Selidovo gyventojos Anos laiškai. Apie tai rašo Rusijos leidinys „Astra“.

„Mano vardas Saša, aš esu iš Odesos. Anksčiau kalbėjau rusiškai ir laikiau rusus mūsų broliais.

Bet dabar, pradėjote niokoti mano gimtąją Odesą savo bombomis ir raketomis. Puikiai suprantu, kad rusai atnešė kultūrą į Odesą, bet odesiečiai yra nepriklausoma tauta.

Mes turime savo tapatybę ir savo tvarką, o rusų savo žemėje nebetoleruosime. Nebenoriu šios kalbos girdėti, noriu, kad visi, kurie čia atnešė karą, išeitų amžiams. Dabar kalbu tik ukrainietiškai, nes tai mano tikroji tėvynė.

Nekenčiu to, ką jie mums padarė, ir nenoriu daugiau jų matyti. Noriu, kad Ukraina būtų laisva ir taiki, be šio karo ir naikinimo.

Ir kad mano mylimoji Odesa nenukentėtų nuo tų, kuriuos anksčiau vadindavome „broliais“. P.S. Tai paskutinis mano žodis rusų kalba. Šlovė Ukrainai!“ – rašoma viename iš laiškų.

Žurnalistai patikslino, kad ukrainiečių laiškus apsaugos darbuotojai rado vienoje iš įmonių už 3,5 kilometro nuo karinio dalinio Nr. 64178.

Dar vieną laišką parašė 73 metų Ana iš Selidovo, Donecko srityje.

„Visą gyvenimą gyvenau čia, name, kurį pasistačiau savo rankomis. Kiekvienas sodo medis yra mano pasodintas, kiekvienas mano namų kampelis šildomas prisiminimų. O dabar tu sėdi jame.

Tik jis ne tavo. Ką tu veiki kažkieno namuose? Ar turite mažai žemės ir mažai namų Rusijoje? Jūs atėjote čia, sunaikinote mūsų miestą, o dabar save vadinate „išvaduotojais“.

Bet nuo ko? Gyvenome savo gyvenimus, auginome vaikus, kūrėme ateitį. O jūs atnešėte tik sielvartą ir griuvėsius.

Tu valgai prie mano stalo, miegi mano lovoje. Ar tau ne gėda? Ar manai, kad šis namas bus tavo? Ne. Jūs esate laikini.

Mes pasiliksime, nes tai mūsų žemė, mūsų Ukraina. Naujųjų metų išvakarėse prisimenu, kaip visa šeima susirinkdavo prie stalo, papuošdavo eglutę, dalindavosi džiaugsmu. Esu tikra, kad ir jūs namuose turite tokių tradicijų – uždegate žvakutes, stebite, kaip jūsų vaikai šypsosi.

Tai kodėl jūs iš mūsų tai atėmėte? Ar mes ne tokie patys kaip jūs? Ar mūsų laimė yra blogesnė už jūsų? Dabar esu toli nuo namų ir žinau, kad grįšiu į griuvėsius. Bet mes atstatysime savo namus, apsėsime laukus ir papuošime gatves šventėms. Nes mes mylime šią žemę. Mes norime ramybės ir šviesos. Grįžkit namo. Išvežkite tankus, palikite mūsų žemę.

Naujaisiais metais galvok ne apie neapykantą, o apie tai, kas vienija žmones. Nes meilė namams ir šeimai yra tai, ko niekada negalima atimti“, – pastebėjo moteris.