„Kremlius pradėjo įgyvendinti planus dėl Baltijos šalių“

Kremlius pradėjo įgyvendinti planus dėl Baltijos šalių. 1949 metų kovo 25 dieną SSRS pradėjo masinį lietuvių, latvių ir estų trėmimą į Sibirą. Operacija buvo pavadinta „Priboi“.

Siekiant išvengti panikos, tarp gyventojų ji buvo slepiama. Vėliau sovietų valdžia pareiškė, kad tai buvo daroma siekiant iš kaimų išnaikinti kulakus, kurie trukdė kolektyvizacijai. Iš tikrųjų ji kovojo prieš antisovietinius partizanus – miško brolius ir jiems simpatizuojančius žmones. Pastarųjų trėmimas turėjo užtikrinti, kad sumažės parama miško broliams ir leis užbaigti 1947 metais prasidėjusią priverstinę kolektyvizaciją.

Daugiausia  buvo ištremta miško brolių giminaičių ir už antisovietinę veiklą įkalintų darbo stovyklose asmenų giminaičių. Štai kodėl, pasak istorikų, 72 % ištremtųjų buvo moterys ir vaikai. Kartu su jais buvo priverstinai iškelti nacionalistai ir nacių ginkluotųjų pajėgų veteranai. Visiems tremtiniams buvo klijuojama „liaudies priešų“ etiketė.

Sprendime dėl deportacijos buvo nurodytos kvotos. Iš Lietuvos turėjo būti išvežta 8,5 tūkst. šeimų arba 25,5 tūkst. žmonių, iš Latvijos – 13 tūkst. šeimų arba 39 tūkst., iš Estijos – atitinkamai 7,5 tūkst. arba 22,5 tūkst.

1949 metų kovo 25–28 dienomis į tolimas SSRS žemes be teisės grįžti į tėvynę buvo ištremti 94 779 žmonės. Apie 15 % jų mirė pakeliui arba naujose gyvenvietėse dėl būsto, drabužių ir maisto trūkumo.

Priverstinė deportacija valdžiai davė tokių rezultatų, kokių ji ir tikėjosi. Iki 1949 m. pabaigos Latvijoje ir Estijoje buvo kolektyvizuoti 93 % ir 80 % ūkių. Lietuva ir toliau demonstravo didžiausią pasipriešinimą. Todėl 1951-ųjų pabaigoje šalis įvykdė dar vieną didelį trėmimą, žinomą kaip operacija „Ruduo“.