Generolas: „Smūgis... Rusijos savižudybė“

Lenkijos generolas Waldemaras Skrzypczakas skelbia, kaip atrodys NATO gynyba nuo Rusijos.

Planuodamos karines operacijas abi šalys atsižvelgia į savo sienų platumą ir nustato kitas sritis už savo sienų, kur galėtų įvykti konfrontacija, pavyzdžiui, Šiaurės jūroje ir toliau į šiaurę, aplink negyvenamas Norvegijos salas. Kiekvienai operacijai paskiriamos atitinkamos panaudotinos pajėgos ir ištekliai. Priklausomai nuo operacijos tikslo, nustatomas ketinimas ir jo pagrindu sudaromas pajėgų kontingentas, kurio veiksmai turi užtikrinti numatyto tikslo pasiekimą.

Rusijos ir NATO karo planuotojai tikriausiai kuria įvairių operacijų scenarijus, kurių mastai toli peržengia politiniais žemėlapiais pažymėtas ribas. Iš esmės mūšiai gali vykti bet kurioje pasaulio vietoje, priklausomai nuo operacijos tikslo. Vieninteliai apribojimai yra interesų zonos ir sąjungininkų parama. Scenarijų mąstymui nėra ribų – vienintelis apribojimas yra jūsų vaizduotė.

Dar visai neseniai saugiausia Rusijos siena buvo siena su NATO. Šią sieną saugojo Aljansas, niekada nereikšdamas jokių agresyvių ketinimų Rusijos atžvilgiu. Tačiau po Putino agresijos prieš Ukrainą ši situacija pasikeitė.

Į Rytų Europos šalis nukreipti grasinimai sukėlė Aljanso atsaką mobilizacijos forma, ko Putinas nesitikėjo. Tai yra blogiausias jo ketinimų scenarijus. Vieninga ginkluota Europa kelia grėsmę jo planams plėsti „rusišką taiką“. Iš čia ir Kremliaus pagrindinių propagandistų isterija, kartais net apgailėtina.

Pavyzdys galėtų būti atsakomųjų veiksmų grasinimai tiems, kurie pasitraukia iš Otavos susitarimų dėl priešpėstinių minų, o Rusija jas plačiai naudoja kare prieš Ukrainą, niekada pati šių susitarimų nepasirašiusi.

Rusijos strateginė padėtis NATO atžvilgiu niekada nebuvo palanki, ypač sienų ilgio ir abiejų pusių įprastų potencialų palyginimo kontekste. Situacija keitėsi daugiau nei dešimtmetį dėl Vakarų politinių klaidų, dėl kurių karinis potencialas smarkiai sumažėjo, o Rusija jį padidino. Tai klaidos tų, kurie neturėjo žinių ir įgūdžių efektyviai atsakyti už saugumą.

Švedijos ir Suomijos priėmimas į NATO gerokai pablogino Rusijos strateginę padėtį. Siena pailginta 1200 km. Baltijos jūra tapo sąjungininkų pajėgų dominavimo zona. Ukraina atėmė iš rusų galimybę veikti Juodojoje jūroje. Siena su Ukraina yra ir visada bus pavojinga rusams, kol ši šalis išsaugos suverenitetą ir nepateks į savo kaimynės įtakos zoną.

Kad Rusija jaustųsi saugi, ji turėtų turėti karinį potencialą, galintį uždengti savo sienas su NATO praktiškai per visą ilgį. Kremlius tai žino. Be to, atsižvelgiant į galingus NATO narės Turkijos interesus Azijoje ir santykius su Azerbaidžanu bei Kazachstanu, Maskvoje yra dar viena priežastis susirūpinti. Kinijos pretenzijos į Chabarovsko kraštą neabejotinai kelia nerimą ir Putinui. Tai gali būti kaina už Kinijos pagalbą kare su Ukraina. Rusija praras įtaką Kaukaze – tai tik laiko klausimas. Putino svajonė apie imperiją pamažu tampa iliuzija.

Dabartiniame Putino naratyve vyrauja grasinimai, skirti Rytų Europos šalims, NATO narėms. Daugiausiai Lenkijai, Suomijai ir Baltijos šalims. Hibridinis karas yra to išraiška ir gali būti įžanga į įtampos eskalavimą mūsų regione, dėl kurio gali kilti ribotas ginkluotas konfliktas.

Kol karas Ukrainoje priims pagrindinį Rusijos armijos įsipareigojimą, rusai neatkurs savo karinio potencialo, galinčio stoti prieš NATO. Užsitęsęs karas Maskvai nenaudingas. Rusijos ekonomika to neatlaikytų. Todėl rusams lieka trumpalaikis ribotas ginkluotas konfliktas su viena ar keliomis pasirinktomis NATO narėmis. Ir tai darant prielaidą, kad Rusijai pavyktų pakirsti Aljanso vienybę ir sukelti dvejonių dėl Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnio įgyvendinimo.

Remiantis Putino komandos pareiškimais, didžiausią pavojų kelia Baltijos šalys ir Moldova. Grasinimai Lenkijai ar Suomijai yra tipiška Rusijos propaganda, neturinti jokios nuorodos į tikrus ketinimus. Konfrontacija su Lenkija ir Skandinavijos bei Šiaurės šalimis su kitų NATO narių parama yra Rusijos savižudybė.

Rusijos smūgis Baltijos šalims būtų sutiktas su ryžtingu koncentruotų NATO pajėgų atsaku, įskaitant smūgius iš šiaurės ir pietvakarių, kartu su Rusijos okupuotų teritorijų išlaisvinimo operacijomis. Vykdant jungtines operacijas Juodosios jūros regione būtų vykdomi įpareigojantys smūgiai, galbūt dalyvaujant Ukrainos kariams, nukreipti į Krymo regioną ir giliau. Tai tik NATO strateginės gynybinės operacijos metmenys, tačiau tai parodo, kokie dideli apribojimai, taigi ir grėsmės, laukia rusų.

Rusija nesugebės nuslėpti savo agresyvių ketinimų. NATO laiku imsis atitinkamų politinių ir prevencinių veiksmų. Jei tai nesustabdys Maskvos, Aljansas pasieks gebėjimą atremti agresiją pats. Prevencinis smūgis tikriausiai neįvyks dėl NATO politinio komiteto blokados, baiminantis būti apkaltintam agresija. Ir tai atrodo suprantama. Tuo tarpu kariuomenė turėtų parengti niokojantį atsaką Rusijos agresijos atveju. Iš anksto sukaupę savo potencialą šalia pavojingos zonos, kylančios iš priešo kariuomenės pozicijų. Aljanso nustebinti nepavyks.