„Aš nesiųsiu savo sūnaus skersti! Berniukai, atsidursite mėsos brigadose.“ Šokiruojantis prisipažinimas

„Berniukai, atsidursite mėsos brigadose“ – taip jaunuosius ukrainiečius apie kariuomenę perspėja karininkas. Bet sūnaus į frontą jis nesiųs. Šie žodžiai sklinda iš papulkininkio Jurijaus Kovaliuko, Radyvylivo (Rivnės srityje) įdarbinimo centro (TCK) vadovo, lūpų. Jo sąžiningas prisipažinimas atskleidžia tamsiąją mobilizacijos Ukrainoje pusę ir meta šešėlį ginkluotųjų pajėgų kovinei dvasiai.

Jis turi įsakymus, bet sūnaus nesiųs

„Sūnaus į kariuomenę neleisiu – užtenka“, – tiesiai šviesiai sako Kovaliukas, kurio sūnus ką tik baigė mokslus.

„Nuo karo pradžios Ukrainos vadovybė padarė klaidų, kurios kainavo tūkstančius žmonių gyvybių. Batalionai buvo išsiųsti į frontą be jokios prasmės. Nebuvo numatyta, kad rusai turės daugiau vyrų. Ir už iniciatyvą čia baudžiama“, – sako jis. 

Interviu paskelbtas nepriklausomoje Rivnės tiriamosios žurnalistikos tarnybos svetainėje „Ketvirtoji galia“ (4vlada.com).

Kovaliukas kalba apie „mėsos brigadas“, į kurias siunčiami jaunuoliai. Jis neslepia, kad vaikinams pataria nedalyvauti programoje „18-24“, kur už stažo metus ir milijoną grivinų paskui galima išvykti į užsienį. Tačiau jis sako, kad daugelis žmonių nežino, kad gali nesulaukti atlyginimo dienos.

Kodėl jo žodžiai prieštaringi?

Tuo metu, kai vyksta priverstinė mobilizacija ir socialines emocijas kaitina „busifikacijos“ (naujokų gaudymas gatvėse ir sodinimas į specialius automobilius – red.) ir „mogilizavimo“ (mobilizacija kaip tiesus kelias į mirtį (kapą) – red.) tema – Kovaliukas tiesiai šviesiai kalba apie tai, apie ką oficialiuose pranešimuose nutylima. Nors valdžia tikina, kad viskas daroma gerbiant žmogaus teises, internete pilna vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip žiauriai gatvėse suimami ir į TCK autobusus sukraunami vyrai. Reguliarūs „gaudymai“ vyksta net viešajame transporte.

Programą „18–24“, kuria siekiama paskatinti jaunus žmones pasirašyti sutartis su kariuomene, Ukrainos gynybos ministerija „TikTok“ tinkle reklamuoja lengvu, kone komišku tonu. Klipai rodo, kaip už milijoną grivinų galima nusipirkti tūkstančius mėsainių, susimokėti už „Netflix“ prenumeratą ar išsivežti merginą egzotiškų atostogų. Iš tikrųjų – kaip pabrėžia Kovaliukas – atsiduriama fronte, kur „personalo išgyvenamumas labai žemas“.

Šiame kontekste karininko žodžiai, kad jis nesiųs sūnaus į skerdimą, skamba kaip atviras Ukrainos pareigūnų-kariškių klasės privilegijų pareiškimas. Komentatoriai neslepia pasipiktinimo: „Mus pagauna ir išsiunčia, o tu sėdi šiltai ir ramiai žiūri, kaip miršta kitų vaikai“.

Batalionai į skerdimą, apdovanojimai už mirtį

„Jei neišsiunti žmonių į karą, jie tave pašalins iš pareigų. Jei išsiunti, užsitrauki nemalonę“, – taip jis apibūdina Ukrainos kariuomenės realijas. 

Pats Kovaliukas kovojo Bachmute, kur per mažiau nei mėnesį neteko 24 vyrų ir 111 buvo sužeista, įskaitant ir patį. 

„Aš buvau paskutinis kovotojas, vadovavęs šaudymui. Mano žentas dingęs, dukra dabar tarnauja TCK. Bet mano sūnus? Ne, aš jo neleisiu.“

Pareigūnas atskleidžia, kad dauguma naujokų nėra tinkami kovai. 

„Iš dešimties mobilizuotų gal du kovos. Likusieji pasiduos arba pabėgs“, – skaičiuoja jis. 

Jis taip pat neleidžia savo žmonėms naudoti smurto šaukimo metu. Tačiau jis pripažįsta, kad spaudimas iš viršaus yra didžiulis – už „prastus rezultatus“ gresia finansinės baudos.

„Man gėda žiūrėti žmonėms į akis“

„Sistema serga. Jau pašalino visus patriotus“, – karčiai sako papulkininkis. 

Į jo TCK ateina beviltiški žmonės: berniukas, kurio mama serga vėžiu, buvęs kalinys, po trijų laisvės dienų išėjęs į frontą. Tačiau yra ir tokių, kurie – kaip jis pats sako – nebeturi dėl ko gyventi.

Kovaliukui sunkiausia susitikti su dingusiųjų mamomis. 

„Kai kuriuose daliniuose kartais mėnesius niekas šeimai nepasako, kad kažkas mirė“, – sako jis. Kartais nutinka taip, kad pranešimas apie dingusį žmogų gaunamas tik po kelių savaičių.

Nors jis pats turi kovos patirties įvairiuose frontuose ir prezidento bei bažnyčios apdovanojimų, šiandien prisipažįsta: „Man gėda. Aš gyvas, o jie ne. Kovinė dvasia grimzta, žmonės perdega.“