„Zalužnas susipyko su Zelenskiu. Galime kalbėti apie revoliuciją“

Neseniai buvęs Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Valerijus Zalužnas paskelbė straipsnį, kuriame rašė apie nepilotuojamų orlaivių įtaką karui Ukrainoje ir apskritai šiuolaikiniams karams. Danijos karo ekspertas Andersas Puckas Nielsenas nusprendė peržvelgti V. Zalužnio straipsnį. „The Moscow Times“ siūlo A. P. Nielseno komentarus.

V. Zalužnas yra įdomus žmogus, jis dažnai išsako labai kryptingą nuomonę ir neslepia ką galvoja. Pavyzdžiui, 2023 m. pabaigoje jis parašė ilgą straipsnį apie tai, kodėl Ukrainos pagrindinis vasaros puolimas žlugo ir ko reikėtų norint laimėti karą.

Šis straipsnis sukėlė nemažai diskusijų. Maždaug tuo pačiu metu V. Zalužnas susipyko su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, ypač dėl šio straipsnio, ir 2024 m. pradžioje buvo atleistas iš pareigų. Dabar jis yra Ukrainos ambasadorius JK, o kai Ukrainoje vyks prezidento rinkimai, manoma, kad V. Zalužnas gali kandidatuoti į prezidentus.

Šį kartą jis parašė straipsnį „Defense One“. Pagrindinė šio straipsnio žinutė – dronai tapo tokiu svarbiu ginklu mūšio lauke, kad galime kalbėti apie technologinę karybos revoliuciją. Šiandien daugiau nei du trečdalius aukų fronto linijose palieka bepiločiai orlaiviai. Didžiulė pažanga. Jei grįšime į Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžią, tai karas pirmiausia buvo artilerijos karas. Šiandien pagrindinis ginklas yra dronai.

Kas yra technologinė revoliucija kare? Puikus pavyzdys – parakas. Kai jis buvo išrastas, karinių reikalų era pasikeitė.

Bepiločių orlaivių diegimo negalima laikyti eros pokyčiu, todėl V. Zalužnas juos lygina su kitomis technologijomis, kurios padarė perversmą karyboje: radijo ryšio, kompiuterių ar palydovų įdiegimu; naujovių, lėmusių tiksliai valdomą ginkluotę ir pagerinusių situacijos suvokimą fronte ir už jo; daugelio Vakarų armijų pagrindinių koncepcijų, kaip oro ir sausumos mūšiai, atsiradimas. Šios koncepcijos leido pradėti greitus manevrinius karus, ypač Irake ir Afganistane.

Tačiau era, kai technologijos labai palengvino greitus puolimo veiksmus, baigėsi atsiradus bepiločiams orlaiviams: jie leidžia atlikti gynybines operacijas taip atkakliai, kad praktiškai fronte neįmanoma nieko padaryti, nepastebėtam priešo ir neužpultam. Staiga grįžtame į laikus, kai frazė „šiuolaikinis karas“ reiškė kažką panašaus į Pirmąjį pasaulinį karą. Tai toks alinantis, labai statiškas karas.

Tada V. Zalužnas išvardija tris pagrindinius šios technologinės revoliucijos komponentus.

Pirmasis yra nedidelių taktinių smogiamųjų bepiločių atsiradimas, tarp kurių V. Zalužnas nurodo ne tik skraidančius, bet ir jūros bei sausumos (transporto) dronus – pastarieji yra kuriami ir artimiausiais metais taps svarbia fronto operacijų dalimi.

Antrasis – elektroninis karas, svarbi priešo bepiločių orlaivių neutralizavimo ir mūsų pačių saugumo užtikrinimo dalis.

Trečia, įvairių tipų jutiklių platformos, skirtos stebėti situaciją mūšio lauke ir sukurti aiškų situacijos suvokimą. Būtent jie iš esmės sukuria pilką zoną tarp dviejų kariaujančių pusių, į kurią iš karto nepastebėjus ir netapus taikiniu patekti praktiškai neįmanoma.