„Pagaminta Kinijoje“. Startuoja ginklų bandymai. Neįtikėtina, kas vyksta

Kariniai smūgių mainai, kuriuose Indija ir Pakistanas dalyvavo šią savaitę, nebuvo suplanuoti. Šis įvykių eigos spontaniškumas – be pavojingesnių aspektų (pvz., nekontroliuojamo karinių operacijų eskalavimo galimybės) – turėjo ir kitą tikslą. Bandomąjį.

Įdomiausias pastarųjų konflikto dienų įvykis buvo didžiulis oro mūšis, įvykęs gegužės 7 d. Indija tuomet surengė oro antskrydžius prieš daugybę taikinių Pakistane, rašo Marekas Lesiukas (Morhainas), ekonomikos, politikos ir saugumo srities autorius ir analitikas.

Indijos oro pajėgos turėjo skirti 72 kovinius lėktuvus didžiausiam per daugelį metų Pakistano puolimui. Į šį skaičių įeina vertingiausi ir naujausi daugiafunkciai naikintuvai – Prancūzijoje gaminamas „Dassault Rafale“ ir pagal Rusijos licenciją pagamintas „Suchoi Su-30 MKI“. Jų misija buvo pataikyti į 9 taikinius Pakistane. Tai buvo pasiekta naudojant britų ir prancūzų gamybos „Scalp-EG/Storm Shadow“ tipo sparnuotąsias raketas (retai, nors ir su įspūdingu efektu, pastaruoju metu naudojamas Ukrainos armijos), prancūzų gamybos AASM „Hammer“ sklandančias bombas ir Indijos bei Rusijos „BrahMos“ raketas.

Siekdamas apginti savo erdvę ir teritoriją, Pakistanas turėjo dislokuoti 42 daugiafunkcinius kovinius lėktuvus. Į šį skaičių įeina amerikiečių „Lockheed Martin F-16 C/D Block 52“, kinų „Chengdu J-10 Dragon“ ir Kinijos bei Pakistano „Chengdu/PAC JF-17 Thunder“. Ne mažiau svarbu ir dažnai nepakankamai įvertinama buvo tai, kad taip pat dalyvavo ne koviniai orlaiviai (bent jau ne tiesiogiai), kurie vis dėlto sudarė vadinamąjį jėgos daugiklį ir dėl to pasirodė esąs veiksnys, keičiantis oro mūšio „lauką“. Tai susiję su ankstyvojo perspėjimo, valdymo ir AWACS vadovavimo bei kontrolės mašinomis – tai buvo švediški „Saab-2000“ su „Erieye“ radaru.

Remiantis turima informacija, atrodo, kad indų planas daugiausia buvo pagrįstas netikėtumu ir greičiu. Oro sparnas, suskirstytas į aštuonias specialiąsias grupes, turėjo agresyviai skverbtis giliai į Pakistano teritoriją, nedideliame aukštyje (kad kuo ilgiau nebūtų aptinkamas antžeminių radarų) ir šaudyti tolimojo nuotolio šaudmenimis iš atstumo, kuris apsaugotų juos gabenančius orlaivius nuo oro gynybos ugnies. Tačiau nenumatyta įgyti oro pranašumo prieš Pakistaną ir pralaužti tos šalies antžeminę oro gynybą. Kaip paaiškėjo, planas buvo įgyvendintas tik iš dalies.

Indijos grupė susidūrė su gerai organizuota Pakistano gynyba, kuri tiesiogine prasme, jų laukė. Remiantis internete sklandančiomis spekuliacijomis, tai daugiausia lėmė Pakistano žvalgyba, kuri puikiai išmano situaciją. Be to, Indijos lėktuvai iš didelio nuotolio sekė Pakistano AWACS orlaivius ir nukreipė savo naikintuvus jų link. Šios (ypač J-10) turėjo būti naudojamos Kinijos tolimojo nuotolio oras-oras raketoms PL-15. Dėl jų panaudojimo Indija prarado keturis numuštus lėktuvus. Vienas iš jų turėjo būti „Rafale“, vienas – prancūziškas „Mirage 2000“, o kiti du tikriausiai – „Suchoi“.

Nepaisant šių nuostolių, reikia pažymėti, kad Indijos oro pajėgos įvykdė savo užduotį. Taikiniai Akhnooro, Kupwaros, Bandiporos, Baramullos, Kargilo, Leho, Pooncho ir Rajouri miestuose bei Sri Nagaro oro uostas turėjo būti veiksmingai sunaikinti bombarduojant. Remiantis šia įvykių eiga, galima rizikuoti suformuluoti hipotezę, kad Pakistanas iškovojo taktinę, moralinę, propagandinę ir politinę pergalę, o Indija pasiekė sunkiai iškovotą operacinę ir galbūt net strateginę sėkmę. Bet.

Pavyzdžiui, kodėl Indijos oro pajėgos pirmiausia nebandė neutralizuoti Pakistano priešraketinės gynybos sistemų, kurių jutikliai buvo „užfiksuoti“ jų pozicijoje? Juk Indija užsakė europietiškas tolimojo nuotolio MBDA „Meteor“ raketas, kurių efektyvusis nuotolis (apie 200 km) yra didesnis nei pakistaniečiams skirtų PL-15 ir amerikiečių AIM-120 C-5 AMRAAM (900–150 km). Bet kodėl nebuvo panaudotos „Meteor“? O gal jos buvo neveiksmingos? Ir nors Indijos šaltiniai teigia, kad Pakistanas prarado vieną AWACS sistemą – o tai būtų didelis praradimas – nėra jokio būdo patikrinti jų patikimumą.

Taip pat atrodo, kad nebuvo bandoma (o jei ir buvo, tai nesėkmingai) sutrikdyti Pakistano tolimojo nuotolio jutiklių veikimą naudojant elektroninės kovos (EW/ECM) galimybes. Tačiau gali stebinti simetriškos reakcijos – šalies AWACS sistemos – nebuvimas. Kodėl vis dėlto nėra patikimų signalų apie tai, kad indai naudoja savo tokio tipo sistemas, kurias Indija turi (rusiškas „Beriev A-50EI“ su Izraelio jutikliais ir Brazilijos bei Indijos konstrukcijos EMB-145I „Netra“)?

Susidūrimo eiga sukėlė entuziastingų reakcijų į Kinijos naikintuvą J-10 „Dragon“ ir jo ginkluotę – raketą PL-15. Iš tiesų, kadaise garsėjusi savo prastu kariniu pajėgumu, Kinija padarė milžinišką pažangą ginkluotės srityje. Tačiau taip pat verta prisiminti, kad J-10 nebuvo 100 % kiniška konstrukcija, visiškai priešingai. Teigiama, kad jis buvo sukurtas remiantis Izraelio „Lavi“ naikintuvų kūrimo programa, kuri buvo nutraukta devintajame dešimtmetyje ir vėliau diskretiškai parduota Kinijos Liaudies Respublikai. Arba, jei jis nebuvo parduotas, dokumentai kažkaip paslaptingai pateko į Kiniją.

Atsižvelgiant į Kinijos sistemos ir jos ginkluotės – kuria, be senesnių orlaivių, taip pat pavyko numušti „Rafale“ – vieną moderniausių ir brangiausių Vakarų naikintuvų – žiniasklaidos dėmesį, kai kurie balsai pradėjo tiesiogiai pranašauti Kinijos technologinės viršenybės atsiradimą mūšio lauke. Tačiau šie teiginiai ribojasi su optimizmu ir mažai susiję su realybe. Esmė ta, kad net jei tezės apie didesnę nei tikėtasi Kinijos technologinę pažangą yra teisingos (jų visiškai negalima atmesti), to patvirtinti remiantis trečiadienio mūšiu dėl Pandžabo neįmanoma.

Dabar abi pusės skubės apžiūrėti bet kokią priešo įrangą, kurią tik gali gauti. Mūšio eiga bus tiriama vienodai kruopščiai, atsižvelgiant į aukščiau aprašytus veiksnius, kurie įslaptintuose pranešimuose, skirtingai nei skirti žiniasklaidai ir visuomenei, neturės remtis oficialiu entuziazmu. Be jokios abejonės, Pakistano išvados netrukus bus žinomos Pekine. Amerikiečiai, prancūzai ir izraeliečiai su dideliu nekantrumu skaitys Indijos išvadas.

Indija oficialiai paskelbė, kokie buvo jos oro antskrydžių taikiniai. Tai turėjo būti antžeminiai oro erdvės stebėjimo radarai. Tikslas yra visiškai logiškas ir natūralus. Tačiau dar trečiadienį Indijos pranešimuose buvo teigiama, kad taikiniais buvo musulmonų sukilėlių, veikiančių Kašmyre, remiant Pakistanui, mokymo stovyklos.

Kita vertus, Pakistanas iš pradžių teigė, kad užfiksavo tik tris, o ne devynis smūgius. Dabar jis visiškai nekomentavo smūgių skaičiaus, o vietoj to sutelkė dėmesį į gynybos nuo jų faktą – o ne į tai, kad bombardavimas apskritai įvyko. Reikėtų manyti, kad panašūs informacijos stebuklai įvyks dar daug kartų. Įskaitant, ir netgi ypač, kalbant apie mūšių rezultatus, ginklų kokybę ir technologinį pranašumą, kurį abi pusės neišvengiamai pripažįsta.