Rusijos manevrai Irano karo fone. Nuo islamiškos koalicijos rentimo prie kompromisų su Trumpu

Kitą dieną po Izraelio smūgių Iranui, suduotų birželio 13 d., Putinas bandė žaisti savo mėgstamą „taikdario“ žaidimą. Kaip žinoma, jo taisyklės numato vienodą atstumą nuo konflikto šalių, poziciją virš kovos. Šio žaidimo metu Kremliaus valdovas paskambino Irano prezidentui Masudui Pezeshkanui ir Izraelio ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu.

Remiantis oficialia Kremliaus svetaine, pokalbyje su Irano prezidentu Putinas „pabrėžė, kad Rusija smerkia Izraelio veiksmus, pažeidžiančius JT chartiją ir tarptautinę teisę“, ir išreiškė įprastines užuojautas dėl „daugybės žmonių aukų, tarp jų ir taikių gyventojų“. Iš žmogaus, kuris pradėjo ir jau ketvirtus metus tęsia kruviną agresyvią karą prieš Ukrainą, tai skamba ne visai nuoširdžiai, bet čia, deja, nieko naujo.

Savo ruožtu,, to paties šaltinio duomenimis kalbėdamasis su Izraelio ministru pirmininku Netanjahu metu Putinas, pabrėžė „grįžimo prie derybų proceso ir visų klausimų sprendimo… išimtinai politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis“ svarbą.

Tačiau Putinas, gana greitai supratęs Izraelio vadovybės ketinimus sunaikinti jo strateginį sąjungininką – viduramžišką Irano ajatolų režimą, ėmėsi visiškai kitokio pobūdžio veiksmų. Jis atmetė veidmainišką poziciją ir ėmėsi energingai siekti suburti antiizraelietišką ir antivakarietišką koaliciją. Pagal jo planą, ši būtų traukiusi jam kaštainius iš ugnies be Rusijos kariuomenės, lig ausų įklimpusios kare Ukrainoje, pagalbos.

Birželio 16 d. Rusijos užsienio reikalų viceministras Michailas Bogdanovas kalbėdamasis telefonu su Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO) viceprezidentu al-Šeichu, aptarė karinės ir politinės padėties Artimuosiuose Rytuose paaštrėjimą. Tą pačią dieną Bogdanovas susitiko su HAMAS aukščiausios politinės vadovybės atstovu Abu Marzuku ir „apsikeitė nuomonėmis“ apie įvykius Irane.

Iš tiesų tai yra sena, dar iš sovietinių laikų žinoma taktika, kai asimetriniai veiksmai prieš Izraelį buvo vykdomi sovietų, o vėliau ir Rusijos vadovybės užsakymu šių teroristinių organizacijų pajėgomis. Putino laikais prie šių judėjimų prisijungė ir Irano finansuojama Libano „Hezbollah“.

„RF nemato Izraelio noro kreiptis į kokius nors tarpininkus spręsti konfliktą su Iranu ir apskritai pereiti prie taikos proceso“, — pareiškė pareiškė RF prezidento spaudos sekretorius Peskovas.

Anksčiau tai neabejotinai būtų skambėję bauginamai, tačiau po to, kai Izraelis karo su „Hamas“ metu praktiškai sunaikino šios organizacijos karinį potencialą ir vadovus, o kartu sudavė sunkiausius smūgius „Hezbollah“ (PIO pastaruoju metu stengiasi vaizduoti taikingumą ir formaliai nevaldo ginkluotų grupuočių), statymas ant šių senų Kremliaus ir Teherano sąjungininkų nepasiteisino.

Beveik tuo pačiu metu leidinys „Israel Hayom“ remdamasis savo šaltiniais, pranešė, kad HAMAS sutiko su JAV pasiūlymu dėl ugnies nutraukimo Gazos sektoriuje ir atsisakė savo ankstesnių reikalavimų. Pasak arabų šaltinio, eskalavimas tarp Izraelio ir Irano turėjo įtakos deryboms. Jis pabrėžė, kad tarpininkai perdavė HAMAS, kad tai yra geriausias pasiūlymas, kurį ji gali priimti esamomis sąlygomis. O jei ji atsisakys, Izraelis „panaudos visą savo jėgą prieš organizaciją sektoriuje be JAV ar kitų apribojimų“.

Tuo pat metu JAV netikėtai atšaukė kitą derybų su Rusija raundą dėl dvišalių diplomatinių santykių trikdžių pašalinimo.

„Tikimės, kad jų paskelbta pertrauka nebus pernelyg ilga“, – sakė Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova.

Tačiau Putinas nebūtų tas Putinas, kurį mes pažįstame ir kuris jau 25 metus išlaiko valdžią, jei nustotų sugalvoti vis naujų būdų išeiti iš aklavietės, į kurią jis vėl pateko.

Nusivylęs HAMAS ir „Hezbollah“ gebėjimu smogti „sionistams“, jis iš karto nusprendė sukurti kažką daug galingesnio. Būtent – suburti antivakarietišką ir antiizraelietišką koaliciją iš didžiausių musulmoniškų šalių.

Reikia pasakyti, kad tai irgi nėra nauja idėja. Anksčiau SSRS bandė suvienyti į tokią koaliciją pačias įvairiausias islamo šalis, ir reikia pasakyti, kad tuomet Maskvos pasirinkimas buvo daug platesnis. Izraelio ir Vakarų sunaikinimo įvairiais periodais troško Egiptas, Jordanija, Sirija, Saudo Arabija ir daugelis kitų.

Dabar, Izraelio gynybos pajėgų (Cahal) ir JAV diplomatijos pastangomis, šių šalių gretos labai išretėjo. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, žinoma, paskambino savo kolegai Egipte Abdelui Aty. Ministrai, kaip įprasta, pareikalavo „neeskaluoti konflikto tarp Irano ir Izraelio“. Egipto užsienio reikalų ministras aukštai įvertino Maskvos pasirengimą tarpininkauti „siekiant išspręsti krizę“, bet, atrodo, tuo viskas ir baigėsi. Galiausiai Egiptas ir Jordanija jau seniai turi sutartis su Izraeliu ir palaiko visiškai partneriškus, jei ne draugiškus, santykius.

Naujoji Sirijos vadovybė taip pat netrokšta pyktis su Izraeliu ir Vakarais.

Pakistanas vos nesukėlė didelio karo su milžiniška Indija. Jei tikėti JAV prezidentu Donaldu Trumpu, tai šalis labiausiai turėtų būti dėkinga jo tarpininkavimui. Be to, nors Pakistanas ir nepalaiko oficialių diplomatinių santykių su Izraeliu, neoficialūs santykiai su žydų valstybe šiuo metu yra visiškai darbiniai.

Tačiau Kremlius neatsisakė bandymų bent ką sužvejoti drumstame atakos prieš Iraną vandenyje. Rusijos diplomatai prisiminė sudėtingus Jeruzalės ir Ankaros santykius. Azfront agentūros duomenimis, Putinas ir Erdoganas susitarė, kad paaštrėjus padėčiai Artimuosiuose Rytuose, Rusijos ir Turkijos gynybos ministerijos aktyvins ryšius.

Visgi, sprendžiant iš visko, šis aktyvumas niekuo nesibaigė: juk Turkija yra NATO narė. Ankarai tikrai nesinori veltis į karą su Izraeliu dėl Irano, su kuriuo Turkijos santykiai labai sudėtingi dėl konkurencijos regione, ypač atsižvelgiant į tai, kad Jeruzalės pusėje aiškiai pasisakė JAV ir Didžioji Britanija.

Kita galimybė buvo įtraukti į antiizraelietišką koaliciją didžiausią musulmonišką šalį pasaulyje (apie 300 mln. gyventojų) – Indoneziją. Jos prezidentas Prabowo Subianto atvyko į Rusiją dalyvauti Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume (SPIEF). O dviem dienom prieš tai Maskvą aplankė Indonezijos užsienio reikalų ministras Joko Sugianto. Be to, Rusijos žiniasklaida suokalbiškai pranešė, kad Džakartą domina bendradarbiavimas su Maskva karinėje srityje.

Po Putino ir Subianto derybų buvo net priimta Rusijos Federacijos ir Indonezijos strateginės partnerystės Deklaracija. Skamba neblogai, bet, pirma, deklaracija nėra sutartis, o tik ketinimų pareiškimas.

Antra, Subianto, savo kalboje Sankt Peterburge pasakęs daug Putinui malonių žodžių apie vaisingą SSRS bendradarbiavimą su jo šalimi prieš 75 metus, kai ji tik paskelbė savo nepriklausomybę (su kuo Putinas, žinoma, neturi nieko bendra), tuo pačiu metu atsargiai pabrėžė: „Mes remiame kiekvienos valstybės suverenitetą, visada pasisakome už taikų problemų sprendimą ir siekiame spręsti klausimus bendradarbiaudami, o ne konfliktuodami“.

Išvertus iš diplomatijos kalbos, tai reiškia: mes sutinkame prekiauti su jumis, laukiame jūsų turistų mūsų Balyje (tai Indonezijos vadovas paminėjo atskirai), bet jūsų karo neremsime ir nesikišime į kitą konfliktą regione, esančiame už tūkstančių kilometrų nuo mūsų.

PTEF Putinas taip pat susitiko su Bahreino karališkosios gvardijos vadu Nasiru Ben Hamadu Al Khalifu. Tačiau jokios informacijos apie tai, kad Manama galėtų bent kiek padėti Iranui, kažkodėl nepasirodė. Karalystė apskritai yra viena iš „Abraomo susitarimų“ šalių ir jau keletą metų gauna pelną iš atviro bendradarbiavimo su Izraeliu.

Šioje situacijoje paskutinė Putino viltis lieka Kinija. Tačiau jos lyderis atsisakė apsilankyti Rusijoje ir į PTEF nusiuntė trečiojo rango Kinijos pareigūną, Kinijos Liaudies Respublikos vicepremjerą Ding Xuexiangą. Putinas su juo kalbėjosi taip, tarsi priešais jį stovėtų pats Si Dzinpingas:

„Aš jau sakiau draugui Xuexiangui: žinoma, jis yra didis vadovas – Politinio biuro nuolatinio komiteto narys, bet tuo pačiu metu pavaduoja vyriausybės pirmininką, o tai yra konkretus darbas, visada didelis einamųjų užduočių krūvis. Noriu padėkoti jums už tai, kad vis dėlto nusprendėte, žinoma, Kinijos Liaudies Respublikos pirmininko [[Si Jinpingo] pavedimu, atsiriboti nuo kasdienio praktinio darbo, atvykti pas mus, dalyvauti Sankt Peterburgo tarptautiniame ekonomikos forume“. .

Tačiau „didelis vadovas“ Xuexiangas toli gražu nėra tas žmogus, kuris gali priimti politinius sprendimus Kinijoje. Todėl Putinas gavo atsakymą iš Xi Dzinpingo, bet netiesiogiai.

Birželio 17 d. Kinijos Liaudies Respublikos pirmininkas pareiškė įprastą „gilų susirūpinimą“ dėl Izraelio ir Irano karo, teigdamas, kad „visos šalys turi dirbti, siekdamos kuo greičiau deeskaluoti konfliktą ir neleisti toliau blogėti padėčiai“.

Tačiau čia svarbu ne šie bendri žodžiai, kuriuos, savaime suprantama, turėjo ištarti antras pagal svarbą ir galią pasaulio šalies vadovas, o tai, kur jie buvo ištarti. Xi tai pasakė Centrinės Azijos ir Kinijos šalių viršūnių susitikime, kuris vyko Kazachstano sostinėje Astanoje.