„TAIKA...varyk Maskvon ir...“ Lietuviai pašėlo

Dainininkas, aktorius, įvairių televizijos laidų vedėjas Marijus Mikutavičius savo „Facebook“ paskyroje rašo apie artėjančių Seimo rinkimų veidus.

„Kai klausau visus puidokus, vaitkus, viktorus ir voldemarus kalbant apie taiką, apima toks pats nepakeliamas jausmas, lyg stebint, kaip kažkam akį operuoja. Nesu tiek nusivylęs žmonija, kad sakyčiau, jog jiems visiems rubliais moka, bet minimalias logikos pamokas ponams kažkas galėjo pravesti. Labai gerbčiau tuos pačius Vaitkų ir Puidoką, jei per tuos metus nuo Krymo paėmimo būtų kartą įsimetę į ryšulėlį šlapiankos, nusišveitę savo mylimus samovarus ir išsiruošę į piligriminę kelionę Maskvon taikos ieškot. Jei prisikaltų sėklides kur nors Raudonojoje aikštėje bent porai mėnesių su plakatais „Vladimir, give peace a chance“ ir viską ten. Sakyčiau – šaunuoliai, vyrai! Naivu, bet kilnu ir būtų idėjinis nuoseklumas jų dabartiniam taikos balandžių įvaizdžiui. Bet kur tau. Į svetimą pilį lįsti baugu – strėlių gali gaut. Užtat taip patogu prisiklijavus popierinius angelo sparnus slankiot po savo šalies rūmus ir naktimis myžt ant patrankų parako. O jeigu kas ir nutveria už rankos, apsimeti, kad lunatikuoji ir atitrūkai nuo turistinės budistų grupės. Tau dar supratingai galva palinguos, sumaitins relaniumo ir kitą dieną vėl galėsi bėgioti su pūkuotomis vienaragių šlepetėmis.

Bėda, kad po iš principo nuostabia TAIKOS vėliava jie slepia visiškai ne tai, ką bando parduoti. Neturėdami absoliučiai jokių svertų paveikti valstybę, kuriai taip patinka piktdžiugiškas nuosavas šūkis – Rusijos sienos niekur nesibaigia – jie imasi svertų silpninti savąją. Kol pilis anapus kalno vėl mojuoja pjautuvu ir kūju, puidokai su voldemarais atkėlinėja vartus, nori užversti kanalą aplink savo pilį juodžemiu ir užsodinti ramunėlėmis. Juos iš vidaus taip plėšo apsimestinis pacifizmas, kad mieliau pabučiuos žiedą su dvigalviu ereliu, nei pagalvos, kaip to išvengti. Po to, kai visokie solovjovai iš anos pusės šitiek kartų pasižadėjo mus sunaikinti, tai nėra taikos siekis. Tai ne taika, o nuolankumas. Tai ne taika, o keliaklupsčiavimas ir nusižeminimas. Tai ne taika, o susitaikymas. Tai ne taika, o nuolatinis drebulys ir šakalo uodegos pabrukimas.

Aš galiu suprasti, kad kokiam Vaitkui dabartinė Lietuva su baisiais Netflixo serialais ne tokia graži, kaip eilės prie giros bačkos kadaise. Suvokiu, kad Voldemarui px kur kojas sumerkt šiltam vandeny – Minske ar Briusely. Viktorui tas pats kurioj pusėj Volgos pravoslavų bažnyčią pasatyt, o Puidokas iš viso mieliau priklausytų kokiai holistinei ateivių laukiančiai sektai, o ne valstybei.

Bet Lietuvoje istorijos pamokose mes nemokom vaikų apie tuos, kuriems tas pats. Mes savo šalies moralinį stuburą statom ant tų žmonių, kuriems ne tas pats. Ir tokiems žmonėms dabar lemta apginti savo TAIKĄ vieninteliu saugumo ir gynybos keliu. Jei tam reikės virsti naujuoju Berlynu ir pasistatyti nuo žiemos saugančią didžiulę sieną – tebūnie. Ant jos žodį TAIKA galėsim užgrafitinti visomis pasaulio kalbomis. Nes mes jos norime taip pat“, – rašo Mikutavičius.