„Tai kaip marodieriavimas karo metu. Lietuvoje prasidėjo negrįžtami procesai...“ (Foto)

TV3 žurnalistas Artūras Anužis savo „Facebook“ paskyroje pasidalino Vilniaus licėjaus direktoriaus mintimis apie Lietuvos švietimo sistemos situaciją.

„Negrįžtami procesai, kurie krestelės mūsų visuomenę.

Interviu su Vilniaus licėjaus direktoriumi Sauliumi Jurkevičiumi, yra vienas tokių pokalbių, kurių gali klausytis keletą kartų.

Nors ne vieną dešimtmetį direktoriumi dirbantis Saulius Jurkevičius kalbėjo pagrinde apie problemas mokyklose, bet tai tinka mums visiems, visai mūsų visuomenei.

Ir atrodo, kad šį kartą direktoriui širdyje prisikaupė daug nuoskaudų, tad kalbėjome ilgiau nei valandą ir emocijų tikrai netrūko.

O tos nuoskaudos dėl chaoso mūsų švietimo sistemoje ir dėl suvokimo, kad jau prasidėjo negrįžtami procesai, kurie krestelės mūsų visuomenę, ypač tuos, kurie dar tik rengiasi turėti vaikų, nes tokie, kaip aš, kurių vaikai jau lanko mokyklą dar gal praslys kaip nors, bet va anūkams greičiausiai nepasiseks.

O nepasiseks dėl to, kad nebeturėsime mokytojų. Ne tik gerų mokytojų, kurie myli savo darbą ir rūpinasi mūsų vaikais, bet tiesiog fiziškai nebeturėsime mokytojų. Negana to, vaikai ir negaus žinių tiek, kiek gaudavome mes, nes, pasak Jurkevičiaus, dabar mokymasis mokyklose tapo tam tikra šalutine veikla.

Svarbiausios Sauliaus Jurkevičiaus mintys:

• Dabar bet kokiomis priemonėmis stengiamasi nuvertinti akademinius mokyklų rezultatus, svarbiausia mokykloje tampa ne mokymasis ir mokinių gauti rezultatai, o kaip gerai praleisti laiką.
• Pagrindinė tendencija mokyklose – svarbu, kad būtų geras feelingas ir vibe‘as, o reikalavimas rimtai ir nuosekliai mokytis nyksta, akademiniai rezultatai tampa nebesvarbūs. Tai dvasinio išglebimo ir pseudopedagoginių teorijų aplinka tokia, pradedama kvestionuoti tai, kas buvo tikrasis mokyklos pamatas.
• Mūsų visuomenėje, taip pat ir mokyklose, šaknis giliai įleido darbo imitavimas, vyksta procesas, bet nėra rezultato, turime naują tinginių kartą. Esame viduje palaužti.
• Vis mažiau reikalaujame iš savo vaikų. Egzaminams išlaikyti nebereikia lankyti – 11-12 klasės, užtenka 10-ies klasių kurso. Minimalūs reikalavimai tokie maži ir negana to, dar dirbtinai mažinami, kad tik visuomenė nesužinotų, kokia baisi padėtis Lietuvos švietime.
• Akivaizdžiai atsiskleidė, kad kompetencijos ir kvalifikacijos jau nebėra visose švietimo institucijų lygmenyse, ministerijos daromos reformos yra žalingos mūsų švietimo sistemai. Nebeturime švietimo sistemoje profesionalų, kurie galėtų parengti švietimo programas vaikams ir suvokti, kaip pakeisti tą sistemą.
• Švietimo ministrai Lietuvoje ir toliau dažnai keisis, nes Lietuva įklimpo į labai sudėtingą situaciją vykdydama savo tas pseudoreformas, kurių nesugeba įvykdyti.
• Niekas ministerijai nebeatveria akių. Mokyklų vadovų asociacijos atlieka liokajišką vaidmenį, nė karto nebuvo taip, kad paimtų mokyklų vadovų asociacija tiesiog užblokuotų, užvetuotų absurdiškus sprendimus. Jie tiesiog yra vidiniu savo, baudžiaviniu mentalitetu nusiteikę įgyvendinti bet kurią nesąmonę stengdamiesi tą nesąmonę šiek tiek pavairuoti, kad ji būtų ne tokia baisi.
• Skandalinga situacija dėl vadovėlių. Iš esmės išleisti žmones į darbą nesuteikiant jiems įrankių, tai čia jeigu mes išleistume žmones į frontą neduodami jiems tam tikrų ginklų ir sakydami jiems, kad jie gali tam tikrais būdais kūrybingai pasižiūrėti į šį procesą, bandykite užsikasti, kažką padaryti.
• Kaip žmonėms suvokti kokia didžiulė problema yra mokytojų trūkumas? Jeigu normaliai krestelėtume mokyklas, tai visuomenė būtų maloniai priblokšta, situacija tokia sudėtinga, kad nes Vilniaus licėjui teko kviesti buvusias abiturientes, kad vestų matematikos pamokas. Mūsų šalyje vis dar nenorima žiūrėti realybei į akis, o situacija tokia dramatiška, kad Vyriausybėje turėtų sėdėti visų rajonų merai ir svarstyti ką darome. Bet dabar viskas nuleista direktoriams ant galvų, liepiama jiems žiemą eiti ieškoti grybų.
• Kita didelė problema – korepetitorių suklestėjimas. Tai kaip marodieriavimas karo metu, kai kai sužeisti kariai guli karo lauke, o tu iškraustai jiems kišenes, nuauni jiems batus ir paskui iš to dar pelnaisi, mat bjauru net girdėti kiek kartais paprašoma iš vaikų už vieną pamoką“, – Jurkevičiaus mintimis dalinasi Anužis.