„200 žmonių, 15 kritiškai sunkios būklės.“ Kas vyksta Santaros skubios pagalbos skyriuje

Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje per parą apsilanko apie 200 suaugusių ir tiek pat mažųjų pacientų. Su kokiais negalavimais kreipiamasi į šį skyrių, kaip yra rūšiuojami pacientai ir kada reikia, o kada neverta į jį vykti – interviu su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Skubios medicinos centro vadovu skubiosios medicinos gydytoju Juliumi Jaramavičiumi ir Vaikų priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vedėja gydytoja ortopede traumatologe Ingrida Sapagovaite.

Kokie pacientai sudaro didžiąją dalį bendro srauto įprastai ir kuo išskirtiniai pacientų srautai šventinėmis dienomis?

Julius Jaramavičius. Į Santaros klinikų Priėmimo-skubios pagalbos skyrių per dieną kreipiasi apie 190–200 pacientų, iš kurių 15 – kritiškai sunkios būklės. Dažniausi nusiskundimai yra pilvo, nugaros skausmai, karščiavimas, kosulys. Per metus besikreipiančiųjų skaičius siekia 64–65 tūkstančius. Centre skubią pagalbą teikia medicinos gydytojai, skubiosios medicinos gydytojai, anesteziologai reanimatologai, vidaus ligų gydytojai, kardiologai, neurologai, visų specialybių chirurgai, pradeda dirbti šeimos gydytojai, skyriuje veikia moderni diagnostikos, stebėjimo įranga. Darbas nepertraukiamai vyksta ištisą parą visus metus. Dauguma pacientų atvyksta patys, dalis jų su siuntimais, apie 50 pacientų per parą iš namų atveža greitosios pagalbos automobiliai. Atvykimas su greitąja nesuteikia nei pirmumo teisės, nei bilieto į stacionarą, nei kitų privilegijų. Kad ir kaip būtų keista, per šventes suaugusiųjų dėl skubios pagalbos atvyksta dešimtadaliu mažiau, o dažnesnė priežastis – traumos.

Ingrida Sapagovaitė. Vaikus įprastai atveža dėl traumų, dažniausiai dėl nedidelių, smulkių sužalojimų – sumušimų, lūžių, žaizdų, taip pat dėl terapinių problemų – virusinių infekcijų, viduriavimų, vėmimų. Šitie du srautai didžiausi, visi kiti negalavimai sudaro tik mažą dalį besikreipiančių. Savaitgaliais ir per šventes, kai poliklinikos nedirba, ypač padaugėja terapinio profilio pacientų. Tuomet besikreipiančiųjų skaičius išauga vidutiniškai nuo 200 iki 300 per parą.

Kaip vyksta priėmimas ir per kiek laiko turi būti suteikta pagalba?

Ingrida Sapagovaitė. Greitosios medicinos pagalbos tarnybų atvežtus ar pačius atvykusius pacientus apžiūri slaugytoja ir gydytojas. Slaugytoja įvertina gyvybinius parametrus: kvėpavimą, sąmonę, pulsą, spaudimą, išsiaiškina, kas įvyko, kokie skundai, kitaip tariant – surenka anamnezę. Pagal būklės sunkumą pacientas priskiriamas tam tikrai skubumo kategorijai, tai yra atliekamas vadinamasis medicininis rūšiavimas. Kiekviena kategorija turi savo laukimo laiką ir atitinkamą spalvinį laukimo kodą, kuris pažymimas paciento kortelėje: raudona spalva reiškia sunkiausią būklę, kai reikalinga neatidėliotina pagalba, oranžinė – labai skubi pagalba, kuri pradedama teikti per 10 minučių, geltona – skubi pagalba, žalia – standartinė, o mėlyna reiškia, kad tai neskubūs pacientai, kurie gali laukti ilgiausiai. Jeigu atvyko lengvos būklės pacientas, o po jo atvyko keli sunkesni, tai be abejo pirmajam teks palaukti, kol bus priimti sunkesnės ar kritinės būklės pacientai.

Julius Jaramavičius. Suaugusiųjų skyriuje pacientai taip pat skirstomi pagal būklės sunkumą. Remiantis sveikatos apsaugos ministro patvirtintais būtinosios pagalbos kriterijais, pirminė paciento apžiūra atliekama ne vėliau kaip per pirmąją atvykimo valandą. Klasteriniams pacientams, tiems, kuriuos ištiko miokardo infarktas, insultas, dėl galimų sunkiausių ligos išeičių pagalba turi būti suteikta nedelsiant, jie priimami pirmiausiai, o lengviems – gali tekti laukti ir iki 5–6 valandų.

Kaip sprendžiamos situacijos, kai pacientai pageidauja papildomų tyrimų?

Julius Jaramavičius: Vyresnio amžiaus žmonės neretai nori sužinoti, koks jų cholesterolis, o dažniausiai pageidauja vaizdinių tyrimų, ypač galvos kompiuterinės tomografijos. Beje, vaizdiniai tyrimai turi žalojantį komponentą – jonizuojančiąją spinduliuotę. Pacientams aiškiname, kad pageidaujami tyrimai, nesant indikacijų, nėra atliekami.

Kuo skiriasi stebėjimo palata ir stebėjimo paslauga, kokias atvejais tenka teikti šias paslaugas?

Julius Jaramavičius. Stebėjimo palata ir stebėjimo paslauga yra du skirtingi dalykai. Stebėjimo paslauga – kai lengvesnės būklės pacientą stebime, tiriame, gydome ne ilgiau nei 4 val. Į stebėjimo palatą, kurioje yra 24 lovos su gyvybinių funkcijų stebėjimo monitoriais, guldomi sunkesnės būklės pacientai arba tie, kurie turi sunkią judėjimo negalią. Šiose palatose teikiama intensyvesnė pagalba, lašinami vaistai, kurių poveikis gali sukelti nepageidaujamų reakcijų, pvz., pavojingą gyvybei bradikardiją, dėl to reikalinga stebėsena. Priėmimo-skubios pagalbos skyrius savo funkciją turi atlikti per 24 val. Per šį laiką nusprendžiama, ar toliau pacientas gali gydytis ambulatoriškai, ar reikia guldyti į stacionarą. Vidutiniškai stebėjimo palatoje praleidžiama 4–8 val. 

Ingrida Sapagovaitė. Ir vaikams stebėjimo paslauga teikiama ne ilgiau kaip parą. Kartais rodos, galima paleisti vaiką į namus, problema išspręsta, tačiau iš patirties žinome, kad būklė gali pablogėti. Kitas atvejis: vaikas atvyko, priežastis neaiški, gal būklė blogės, o gal ne. Nežinodami, kaip toliau vystysis liga ar nežinodami tikslios diagnozės, mes suteikiame stebėjimo paslaugą, atliekame rentgenologinius, laboratorinius tyrimus ir stebime vaiko būklę.

Ką svarbiausia pasiimti, vykstant į skubios pagalbos skyrių? 

Ingrida Sapagovaitė. Į Vaikų skubios pagalbos skyrių vykstantiems pacientams būtina turėti vaiko gimimo liudijimą, pasą ar asmens tapatybės kortelę bei tėvo / globėjo asmens dokumentą su nurodytu asmens kodu bei nuotrauka. Esant globos ar įvaikinimo situacijai – ir tai patvirtinančius dokumentus.

Julius Jaramavičius. Suaugusiems taip pat būtinas asmens dokumentas. Dar pravartu pasiimti telefoną, įkroviklį, užsirašyti artimųjų kontaktus, nepamiršti ir nuolat vartojamų vaistų. Pasitaiko, kad žmonės atsiveža televizorių, daugybę knygų – to tikrai nereikia. Juolab, jeigu suteikiama tik skubi pagalba, tuos daiktus teks tą pačią dieną parsivežti į namus, o jei asmuo bus hospitalizuotas, artimieji viską, ko reikia, galės atvežti vėliau. 

Kodėl pacientai kartais gauna tik konsultacijos paslaugą ir turi išvykti namo arba nukreipiami į kitas ligonines?

Julius Jaramavičius: Hospitalizuojama tik iki 20 procentų atvykusių pacientų. Kai kurioms patologijoms, pvz., akies traumoms, paprastai reikia vien konsultacijos, nedidelės procedūros ir pan. Dar pasitaiko, kad šeimos gydytojai siunčia hospitalizavimui, bet indikacijų tam yra per mažai. Tarkime, nustatyta pneumonija, bet asmuo gali sėkmingai antibiotikus gerti ir būdamas namuose. Ritmo atstatymas – atstatome Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje ir išleidžiame į namus. Tikėtis, kad guldysime į ligoninę, ne visada yra realu. Santaros klinikos yra viena iš didžiausių, moderniausių ir paklausiausių daugiadalykių gydymo įstaigų Lietuvoje. Norinčiųjų čia gydytis yra daugiau nei galima sutalpinti. Kai pacientui nereikia išskirtinių intervencijų, kai jo situacijai išspręsti nereikia tokios gausos aukštos kvalifikacijos specialistų, tokie pacientai nukreipiami gydytis pagal gyvenamąją vietą. Tose gydymo įstaigose taip pat dirba puikūs specialistai. (pvz. per paskutinius kelis metus, mano žiniomis, dvi puikios vidaus ligų gydytojos perėjo dirbti į VMKL)

Ingrida Sapagovaitė. Vaikų iš Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus į stacionarą guldoma mažiau nei suaugusiųjų – iki 10 procentų. Dažniausiai į ligoninę juos atveža sunerimę tėvai ar kiti artimieji dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos sėkmingai galėjo gydyti šeimos gydytojas, tad po apžiūros ir rekomendacijų jie iškeliauja į namus.  

Julius Jaramavičius. Noriu atkreipti dėmesį, kad telefonu apie skyriuje esantį asmenį informacija nėra teikiama. „Jei pacientas nurodė kontaktus su kuo galima komunikuoti dėl jo sveikatos būklės, tam asmeniui suteikiama šiek tiek informacijos. Bet ji būna glausta, trumpa: ar pacientas išleidžiamas, ar dar stebėsime, ar bus hospitalizuotas, kuriame skyriuje ir panašiai“.

Kas turi pasirūpinti grįžimu į namus, jeigu pacientas neguldomas į ligoninę?

Julius Jaramavičius. Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje nemokamos pavežėjimo paslaugos teikiamos senjorams, sunkiai judantiems, turintiems neįgalumą. Tačiau jauni, sąlyginai sveiki pacientai grįžimą į namus turi organizuotis patys.

Ingrida Sapagovaitė. Vaikai beveik visada lydimi tėvų, todėl ši problema ypatingai reta. Yra situacijų, kai vaikas atvežamas iš rajono, kartais gana tolimo, tačiau tokiais atvejai greitoji visuomet palaukia ir prireikus parveža atgal.

Su kokiais iššūkiais, bendraudami su pacientais, susiduria Skubios pagalbos skyriaus medikai?

Julius Jaramavičius. Nemaža problema yra alkoholio pavartoję pacientai, jie agresyvesni, labiau linkę į konfliktus. Ne paslaptis, kad kone kasdien sulaukiama grasinimų, ypač atleisti iš darbo, šantažuojama, kartais net ir smurtaujama, susiduriama su giminaičių pykčiu nesuprantant apie savo artimojo būklę. Yra pacientų, kurie nepagrįstai susierzina dėl neišsipildžiusių lūkesčių: per ilgai tenka laukti priėmime, neguldomi į stacionarą, jų manymu per mažai jiems atliekame tyrimų. Kartais ir be reikalo atvykstama skubios pagalbos. Tarkim, žmogus visą savaitę kosėjo ir, užuot kreipęsi į savo šeimos gydytoją, penktadienio vakarą išsikviečia greitąją, kuri atveža į ligoninę. Tokie vizitai prailgina eiles, be to, reikiamą paslaugą jie greičiau gautų savo poliklinikoje. Būna atvejų, kai perspėjam, kad operuosim ir valgyti negalima, žiūrėk žmogus jau užkandžiauja, arba tyčia ar netyčia išsitraukia kateterį.

Ingrida Sapagovaitė. Norime, kad atvysktantys į ligoninę suprastų – mes dirbame jiems, mūsų darbe ir taip yra labai daug įtampos, streso, atsakomybės. Papildoma įtampa, bereikalingi konfliktai – ne į naudą abiems pusėms.

Julius Jaramavičius. Skubios pagalbos skyriuje visada esi nežinomybėj – kiek, kokių bus pacientų, kokie iškils konfliktai ir kaip pavyks juos išspręsti. Dirbdami turime jaustis ypatingai susikaupę, neišbalansuoti, saugūs, nes mums patikėta žmogaus sveikata ir gyvybė.