„„Kirstas“ per trumpiausią įmanomą laiką. Milžiniškos spūstys E-67, 653, 655, 16.“ Invazija į Europą

Tęsinys. Pradžia čia ir čia.

„Po metų „tylėjimo“ Kremlius gali panaudoti seną scenarijų: kiek realu invazija į Europą?“, – rašo karo ekspertas Oleksandras Kovalenko X tinkle.

Turėdamas 2–3 kartus didesnį smūgio potencialą, o žmogiškųjų išteklių atžvilgiu – 6 (!!!) kartus didesnį nei 2022 m., Vladimiras Putinas vargu ar atsisakys įgyvendinti Europos planą pradėti plataus masto invaziją.

Pavyzdžiui, iš viso minėto potencialo ROV gali skirti 100 tūkst. personalo, kad „kirstų“ Suvalkų koridorių, nepadarydamas didelės žalos savo armijai. Kalbant apie įrangą, smūgio potencialas gali apimti 500 tankų, 1500 šarvuotų kovos mašinų ir apie tūkstantį artilerijos sistemų.

Koridorius bus „kirstas“ per trumpiausią įmanomą laiką, o Lenkija negalės tam veiksmingai užkirsti kelio. Ir štai kodėl.

Pirma, Lenkija nėra pasirengusi „bet kokia kaina“ atremti tokį puolimą, visiškai nepaisydama žmonių gyvybių, prie kurio yra pripratusi daugkartinį skaitinį pranašumą prieš Lenkijos ginkluotąsias pajėgas turinti Rusijos armija.

Antra, kažkas panašaus į gynybines linijas ir sienas su įtvirtinimais yra prie sienos su Baltarusija ir Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, bet ne giliau  Lenkijos teritorijoje. Ir ne veltui vartoju frazę „kažkas panašaus“.

Trečia, Rusijos okupacinių pajėgų invazija sukels pabėgėlių bangą, kuri bėgs pagrindiniais greitkeliais ir regioniniais keliais. Jie sukurs milžiniškas spūstis E-67, 653, 655, 16 ir t.t., kurios neleis laiku perkelti pajėgų ir išteklių. Savo ruožtu tai nesustabdys mechanizuotų ROV kolonų, nes jos traiškys ir šaudys į viską, su kuo susidurs 651 greitkelyje ir toliau.

Taigi, kol NATO priims kokį nors efektyvų sprendimą, Suvalkų koridorius bus „kirstas“, pozicijos bus įtvirtintos, o pažangios ROV grupės pradės veržtis į pietvakarius, siekdamos maksimaliai išplėsti valdymo zoną, su optimalia prieiga prie Vyslos.

Panašios ROV pajėgos ir resursai gali būti skiriami Baltijos šalių valdymui perimti. Su tuo skirtumu, kad be sausumos operacijos bus naudojamas Rusijos Baltijos laivynas – su desantinių grupių desantu Taline ir grėsme Rygai.

Per savaitę ar dvi ROV turės galimybę ir užimti Baltijos šalis, ir „atkąsti“ nemažą dalį šiaurės rytų Lenkijos.

Žinoma, šios operacijos metu rusų okupantai neteks daug technikos ir personalo, ypač Lenkijos karinių operacijų teatre. Tačiau mobilizacinė sistema, kuri buvo sureguliuota per beveik trejus viso masto karo su Ukraina metus, jau pirmaisiais mėnesiais galės stabiliai kompensuoti nuostolius, išlaikydama pažangių padalinių kovinį pajėgumą.

Vienintelis teigiamas šios „mėsmalės“ aspektas bus tas, kad per šį laikotarpį Rusijos karinė mašina galutinai išnaudos sovietinį technikos palikimą ir nesugebės kompensuoti tankų, šarvuotų kovos mašinų ir artilerijos sistemų praradimo. Visas potencialas, kurį ji sukaups per „paliaubas“, jai liks paskutinis.

Tačiau kyla logiškas klausimas: ar Rusijai turėtų būti suteikta galimybė visa tai sukaupti, o paskui mesti į dar didesnes žudynes (įskaitant Europos miestų sudeginimą), ar šalis agresorė turi būti metodiškai atvesta iki visiško išsekimo.

Išvada.

Įvesdama „paliaubas“ Ukrainai, Europa tik priartina karą savo teritorijoje – priartina Trečiąjį pasaulinį karą. ES šalys, ypač besiribojančios su Rusija, nėra saugios. Ir jų pačių kariuomenės, kaip ir NATO, nepajėgs jų apsaugoti nuo ROV invazijos.

Kaip bebūtų keista, Vakarų lyderių numatymas žlunga, ir niekas nemato, kas gali nutikti per vienerius „ginklų tylos“ metus. Niekas net nesvarsto galimybės, kad nuraminti maniaką, kuris per šimtmečius egzistavimo nepakeitė savo grobuoniškos filosofijos ir kuris sukels dar didesnį kraujo praliejimą.

Bet kokia taika su nepribaigtu priešu veda į dar didesnį karą.