„Ar jūs nematote problemos?“ Švedai pakraupę, kas įvyko Lietuvoje

Ekonomistas Nerijus Mačiulis davė interviu tinklalaidėje politika.lt.

Jis sako, kad Lietuva nuo 1990 m. išsiskiria pagal visus ekonominius ir socialinius rodiklius bei, objektyviai pamatavus, didžioji dalis lietuvių gyvena geriau nei žmonės kaimyninėse valstybėse.

– Pacituosiu vieną jūsų pastarųjų komentarų: „Praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvos bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą atsižvelgus į kainų skirtumus, siekė vos 38 proc. Europos Sąjungos vidurkio. Šiemet šis rodiklis priartėjo prie 90 proc. ES vidurkio ir pagal jį gerokai lenkiame ne tik mūsų regiono šalis, bet ir kai kurias Europos senbuves, tokias kaip Graikija ar Portugalija“. Čia kalbame apie Lietuvos sėkmės istoriją per tam tikrą laikotarpį, ypač po narystės Europos Sąjungoje per pastarąjį dvidešimtmetį. Kokiais dar parametrais mes lenkiame Europos senbuves, pavyzdžiui, Graikiją, Portugaliją, Italiją?

– Sutinku, kad BVP yra labai platus rodiklis, kuris yra žinomas daugeliui, ne tik ekonomistams, rodo šalies ekonomikos dydį. 

– Jis žinomas kaip terminas, bet daugeliui turbūt neaišku, ką tai reiškia? Aš labai paprastai paaiškinu tai yra EBITDA + darbo užmokestis + mokesčiai.

– Tai vienas iš būdų, kaip suskaičiuoti BVP. Vienas iš būdų yra visų įmonių, gyventojų, kurie dirba sukurta pridėtinė vertė. Kitas būdas yra pajamų metodas, t. y. kas tą sukurtą vertę pasidalina – tai yra kapitalo savininkai, pelnas, mišrios pajamos, visokios individualios veiklos, verslo liudijimai, darbuotojai plius mokesčiai. Ir trečias gal dažniau žinomas būdas – kas išleidžia tuos pinigus: tai gyventojų vartojimas, valdžios sektoriaus vartojimas, įmonių investicijos, atsargos ir grynasis eksportas. Tačiau labai paprastai sakant, tai šalies ekonomikos dydis – kiek yra sukuriama pridėtinės vertės, kiek iš to gauni pajamų ir kiek išleidi. Gyventojams paprasčiau suprantamas rodiklis yra atlyginimai, bet vien izoliuoti atlyginimai ne viską pasako, nes turime atsižvelgti ir į kainų lygį, perkamąją galią. Man patinka toks Europos komisijos kasmet skelbiamas rodiklis – faktinės individualaus vartojimo išlaidos („actual individual consumption”), kuris taip pat leidžia palyginti visas valstybes. Labai įdomu tai, kad mes pagal BVP, tenkantį vienam gyventojui, labai sparčiai priartėjome prie ES vidurkio, bet pagal individualias galimybes vartoti prie ES vidurkio priartėjome dar labiau. Praėjusių metų rodiklis siekia 91 proc. ES vidurkio, daugiau negu Ispanijos. Latvijos ir Estijos yra apie 75-80 proc., tai mes esame gerokai pralenkę, ne keliais procentiniais punktais. Šis rodiklis yra įdomus tuo, kad jis rodo ne tik tai, kiek gyventojai gauna pajamų iš visų šaltinių – atlyginimų, socialinių išmokų, pensijų, kapitalo pajamų ir emigrantų perlaidų, bet jis parodo ir kainų lygį, kiek kainuoja nusipirkti. Dar svarbu, kad jis parodo ir tai, ką valstybė tau duoda nemokamai – jei yra kažkoks kompensuojamas viešasis transportas, nemokamas švietimas, nemokamos sveikatos apsaugos paslaugos, nes tos faktinės vidaus vartojimo išlaidos yra tai, ką vartoji, nepriklausomai kas už tai sumokėjo, ar tu pats ar valstybė. Žinoma, yra niuansų, nes daug kas gali sakyti: „Sveikatos apsauga nemokama Lietuvoje“. Bet reikia prisimokėti, jeigu nenori laukti eilėje ir pan. Tačiau pagal tokią vienodą metodiką skaičiuojant esame pralenkę Ispaniją.

– Labai geras būdas, nes tarkime vidutinis atlyginimas neto 1400 eurų yra mažesnis nei Ispanijoje, bet tai, ką tu gali su tais pinigais nuveikti, jau yra kokybinis parametras. Jums šitas būdas pats priimtiniausias.

– Sveika žiūrėti daug rodiklių. Galėčiau pasakyti kitą rodiklį – vidutinis darbo užmokestis po mokesčių. Lietuvoje šis rodiklis nuo amžiaus pradžios, atsižvelgus į infliaciją, padidėjo daugiau negu trigubai. Estijoje padidėjo apie 170 proc., Lenkijoje apie 80 proc., Prancūzijoje, Vokietijoje – 5 proc. Per ketvirtį amžiaus turtingo europiečio perkamoji galia padidėjo vos 5 proc., o pvz. Italijoje sumažėjo. Kai mes kalbame apie Lietuvos progresą, aišku, žiūrime į kontekstą, kaip atrodė ir tos valstybės, kurios kartu su mumis ištrūko iš Sovietų Sąjungos, kartu stojo į Europos Sąjungą, kartu augo. Mes jas pralenkėme. Per ketvirtį amžiaus mes pavijome ir pralenkėme Ispaniją pagal savo vartojimo galimybes. Kai kurių ekonomistų noras burbėti ir sakyti: „Ne, ne, čia nėra taip gerai, kaip jūs sakote,“ – yra sliekų ieškojimas ant asfalto. Jeigu ieškai sliekų ant asfalto, tu jų rasi. O kartais, kai neranda, tai tada iškasa, atneša ir numeta, ir sako: „Va, žiūrėkit“. Beje, tas palyginimas sako: „Produktyvumas priartėjo greičiau nei atlyginimai prie Europos Sąjungos vidurkio“. Tai buvo ekonomisto klaida, nes lygino produktyvumą, atsižvelgus į kainų skirtumus pagal perkamosios galios paritetą, o atlyginimai nominalūs, tai realių ir nominalių rodiklių negalima lyginti. Kaip išspręsti problemą, kokį rodiklį žiūrėti? Pavyzdžiui, jūsų paminėtas BVP apibrėžimas yra pelnas, mišrios pajamos ir atlyginimai – t. y. kokia dalis BVP tenka atlyginimams to meto kainomis ir tuomet palyginame su kitomis šalimis. Ir šioje vietoje Lietuva per pastarąjį penkmetį padarė milžinišką progresą.

– Kiek buvo ir kiek yra?

– Buvo apie 40 proc. ir tai buvo vienas mažiausių Europos Sąjungoje. Tai reiškia, kad darbuotojai neturėjo derybinės galios, buvo aukštas nedarbo lygis, santykinai maži atlyginimai. Dabar, praėjusių metų pabaigoje, pakilo iki 52 proc.. Tai yra  daugiau nei ES vidurkis, daugiau negu Švedijoje. Švedijoje ir ES vidurkis yra 48 proc. Tai šitoje vietoje Lietuva yra tarp pirmų penkių ES  valstybių, kurios darbuotojai pasiima didžiausią BVP dalį. Taigi, čia pagal tokį universalų rodiklį.

– Tai labai svarbus skaičius, jis net atskleidžia tam tikrą santykį ekonomikoje, kur yra galios centras – ar pas savininką, ar pas darbuotoją.

– Visiškai teisingai. Kai kurie ekonomistai iš inercijos nuo praėjusio dešimtmečio vidurio sako, kad Lietuvoje darbuotojai yra išnaudojami, nes jie negauna tokių pajamų, kokių nusipelno pagal savo kuriamą pridėtinę vertę. Iš dalies tai buvo teisinga prieš 10-15 metų, bet nieko panašaus žiūrint į dabartinę statistiką. Kai aš bendrauju su švedais, jie man užduoda visai kitokį klausimą: „Ar jūs nematote problemos, kad pas jus atlyginimai kiekvienais metais sudaro vis didesnę BVP dalį?“ Arba, kitaip sakant, atlyginimai auga vis sparčiau negu produktyvumas ir tai pavirsta į spartesnį kainų augimą ir, kai kuriais atvejais, prarastas eksporto rinkas, ir, kai kuriais atvejais, į tai, ką matėme pernai – bankrotus, tekstilės įmonių bankrotų banga.

– Tiesiog atlyginimai yra didesni, nei sukuriama vertė.

– Kai kuriuose sektoriuose ir kai kuriose įmonėse – taip.