„Lietuvos pasienyje. 5 str. nėra“

Eurobiurokratija pradėjo suvokti Rusijos vykdomo plataus masto hibridinio karo pavojus ir buvo priversta dar labiau pasitempti. Politikai pradeda suvokti, kad ES pareigūnų nesugebėjimas susitarti dėl bendrų veiksmų Rusijos agresijai sustabdyti didina riziką. ES neįtraukimas į JAV, Kinijos ir Rusijos geopolitinį trikampį skatina Kremlių didinti agresiją prieš kaimynines šalis.

Žvalgybos tarnybos ir su jomis susiję analitiniai centrai skelbia pranešimus įvairiose socialinėse svetainėse ir žiniasklaidoje, o pareigūnai prognozuoja Rusijos agresyvius planus ES ir Baltijos valstybių atžvilgiu. Kremlius, prisidengdamas Ukrainos taikos derybomis, toliau didina savo karinius pajėgumus ir apginkluoja rezervinę armiją, kurią sudaro mažiausiai 200 000 karių. Siekdama pademonstruoti savo kovinius pajėgumus, Rusija rugsėjo mėn. surengs karines pratybas „Zapad-2025“ savo satelitinėje teritorijoje Baltarusijoje, Latvijos ir Lietuvos pasienyje.

Analizuojant publikacijas atkreipiamas dėmesys į nerimą keliančius kai kurių pareigūnų pareiškimus apie Europos saugumą.

Lenkijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas generolas Weslawas Kukula: „Esame šalia Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkės Baltarusijos, todėl tarp mūsų ir jų nėra jokio buferio, o laiko pasirengti ir reaguoti turime nedaug.“

Leonas Komornickis, buvęs Lenkijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas: „Rusai už nugaros kuria didžiulę armiją. Jei nebus taikos ir NATO skilimas tęsis, Rusija užpuls Baltijos šalis (...) Tai gali įvykti šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje. Invazija yra jų planų dalis“.

„Karas Ukrainoje turėtų tęstis, kad Rusija nepradėtų grasinti Estijai ir Lietuvai. Jų gynybos ministrai nepritaria paliauboms Ukrainoje“, – rašo „Financial Times“. Ministrai teigia, kad paliaubos smarkiai padidintų grėsmę Baltijos šalių saugumui, nes Rusija toliau įgyvendina savo planus modernizuoti armiją ir perkelti karius į NATO šiaurės rytų flangą.

Estijos gynybos ministras Hanno Pevkuras: „Visi suprantame, kad nutraukus karą Ukrainoje Rusija greitai pergrupuos savo pajėgas. Tai reiškia, kad grėsmės lygis labai greitai padidės“. Jis pridūrė, kad 300 000 karių iš šiuo metu Ukrainoje esančių 600 000 Rusijos karių greičiausiai bus perdislokuoti kitomis kryptimis. Pevkuro kolegė iš Lietuvos Dovilė Šakalienė išsakė panašią mintį: „Rusija pasinaudos paliaubomis, kad išvystytų savo karinį potencialą. Jie jau turi didžiulę mūšio lauke parengtą armiją, kuri taps dar didesnė“.

Ukrainos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Valerijus Zalužnyj: „(...) jokio NATO 5-ojo straipsnio nėra, Baltijos šalys tai supranta, Lenkija supranta – nebuvo ir nebus.“

Praėjusią savaitę Europos Komisija paragino ES piliečius pasirengti galimam karui ir apsirūpinti maisto atsargomis bent trims dienoms. Briuselio nerimą keliantys pareiškimai ir raginimai buvo paskelbti po to, kai buvo prognozuojama Rusijos invazija į Europą per artimiausius 5 – 6 metus ir paskelbta apie ryžtingą 800 mlrd. vertės ES ginkluotės programos projektą, skirtą Rusijos puolimui atremti.

Tačiau dėl įvairių priežasčių ES vyriausybės nesugebėjo susitarti. Kelios valstybės narės nepritaria Briuselio iniciatyvoms. Kai kurios apie tai kalba tiesiogiai, kitų vyriausybės, įskaitant viešai agresyviai nusiteikusią Prancūziją, atvirai tam neprieštarauja.

Čia yra niuansas. Atkreipkite dėmesį, kad raginimą paskelbė Europos Komisija. De jure EK yra aukščiausioji Europos Sąjungos vykdomoji institucija, kuriai vadovauja Ursula von der Leyen. Tačiau praktiškai Europos Komisija neturi didelių galių: jos uždaviniai yra koordinuoti, stebėti, patarti, teikti pasiūlymus ir pan. Europos Parlamentas dirba kartu su Europos Komisija. Formaliai jis yra visavertis viršvalstybinis parlamentas, kuris veikia panašiai kaip nacionaliniai parlamentai: Europos Komisija siūlo teisės aktų projektus, Europos Parlamentas juos priima ir jie turėtų būti privalomi visoms ES valstybėms narėms. Tačiau praktiškai Europos Parlamentas yra ES institucija, kurioje imituojami politiniai veiksmai. Čia ir atsiranda niuansas: tikrąją galią ES turi ne EK ir Europos Parlamentas, o Europos Vadovų Taryba, kuri niekieno nerenkama – ją sudaro ES valstybių vadovai, prezidentai ir ministrai pirmininkai, kurie iš tikrųjų viską sprendžia. Skirtingai nuo visų kitų ES organų, Europos Vadovų Tarybos sprendimai yra teisiškai privalomi. Taip pat yra dar viena ES Taryba, kurios nereikėtų painioti su Europos Vadovų Taryba (kaip ir Europos Vadovų Tarybos) – ES Ministrų Taryba (arba ES Taryba), kuri faktiškai yra ES Parlamento aukštieji rūmai, taip pat nerenkami, o į ją įeina kiekvienos ES šalies paskirti ministrai. Skirtingai nei Europos Parlamentas, ES Ministrų Taryba gali priimti įstatymus kvalifikuota balsų dauguma, o ne vienbalsiai. Dėl ES Tarybos buvimo Europos Parlamentas tampa beveik nenaudinga institucija ir apskritai atima realius įgaliojimus iš kitų viršvalstybinių institucijų – viskas sprendžiama valstybių vadovų lygmeniu, o tam reikia vieningo visų valstybių vadovų sprendimo.

Štai kodėl po minėtų Europos Komisijos pareiškimų akivaizdžiai didėja ES ir nacionalinių vyriausybių priešprieša. Valstybių narių vyriausybės, nors pačios paskyrė Briuselio vadovybę, pamažu pradeda ją kritikuoti, net ir žiniasklaidoje. Dėl to visos pastarojo meto EK iniciatyvos žlunga: nebuvo priimti Ursulos von der Leyen ir Kajos Kallas inicijuoti ES ginkluotės planai, skirti gynybiniams pajėgumams stiprinti.

Dar per anksti daryti toli siekiančias išvadas, tačiau gali būti, kad ES prasideda išcentrinis procesas. Rusijos agresijos grėsmė reikalauja ryžtingumo – Europa negali sau leisti imituoti veiksmų, tai išlikimo klausimas. Todėl bus sunku išlaikyti dabartinį ES formatą, ir tikriausiai palyginti netolimoje ateityje jos laukia reorganizacija. Pokyčiai neišvengiami.