Į robotų konkursą Japonijoje vykstantis V. Rodnovas: lietuviai – ne prastesni už japonus

Lrt.lt pašnekovas – pirmasis lietuvis, pakviestas dalyvauti gruodžio mėnesį vyksiančiose aukščiausios pasaulinės klasės robotų varžybose „All–Japan Robot–sumo Tournament“.

V. Rodnovas prisipažįsta, kad kol kas neįgyvendinta dar viena jo didelė svajonė – nuosavas verslas. Vyras neabejoja, lietuviai tikrai gali kurti ne prastesnius robotus nei kitų šalių specialistai, taip pat ir Japonijos.

Kiek jau metų kuriate robotus ir nuo ko viskas prasidėjo, kaip susidomėjote tokia veikla?

Su robotukais dirbu jau penkti metai, o prasidėjo viskas gal nuo to, kad Lietuvoje nebuvo įmanoma nei nusipirkti jokių detalių, nei sukonstruoti ką nors įdomesnio tais laikais. Man kilo idėja parašyti straipsnį, kaip nebrangiai sukonstruoti paprastą robotuką. Norėjau, kad tokį paprastą robotuką galėtų sukonstruoti bet kuris moksleivis ar studentas, kad galėtų ir toliau su juo eksperimentuoti.

Ten nebuvo technikos stebuklas: tas robotas turėjo varikliukus, jis galėjo reaguoti į aplinką, būti programuojamas. Straipsnis 2007 m. buvo publikuotas portale elektronika.lt. Tais pačiais metais parodoje „Infobalt 2007“ mes buvome surengę tokias improvizuotas robotukų varžybas. Jose dalyvavo 15 sumo robotukų – visi buvo pagal straipsnyje pateiktą aprašymą.

Nuo to laikoto tas robotistų judėjimas po truputį pradėjo įsibėgėti. Dabar mes turime Klaipėdoje nuolat veikiantį robotikos klubą „Rodman robotics“, kuriame yra apie 15 narių.

Ar kurti robotus yra brangus užsiėmimas?

Kaina priklauso nuo to, kokius robotus kuri. Mes naujokams nesiūlome iš karto užsiimti brangių robotų konstravimu.

Naujokams mes visą laiką siūlome pradėti nuo roboto, kurį galima sukonstruoti įdėjus porą šimtų litų. Vėliau, jeigu žmogus pradeda pasitikėti savo jėgomis, jaučiasi stipresnis elektronikoje ir pageidauja ko nors sudėtingesnio, aišku, siūlome sukonstruoti sudėtingesnį robotuką.

Ar robotų kūrimas yra jūsų laisvalaikio pomėgis ar jis jau tapęs darbu?

Robotų konstravimas kol kas yra mano hobis. Darbe aš irgi susiduriu su robotais, su pramoniniais manipuliatoriais, bet jų nekonstruoju, o tik aptarnauju. Konstravimas atima daug laiko ir daug pinigų, bet tai, visų pirma, yra malonumas.

Ar matote robotų poreikį ir perspektyvą Lietuvoje?

Aš manau, kad automatizacijos pramonė visą laiką buvo aktuali, nes anksčiau ar vėliau visose pramonės srityse robotų kiekis tiktai augs. Nuo to nepabėgsi, tai yra pasaulinė tendencija.

Manau, kad mes su savo robotikos klubu kaip tik ir ruošiam tą naują kartą žmonių, jaunų entuziastų, kurie baigę mokslus galėtų dirbti Lietuvos labui, Lietuvos automatizacijos srityje.

Ar Jūsų ir kolegų kuriamus robotus galima pritaikyti kasdieniniame žmogaus gyvenime, pavyzdžiui, buityje?

Šiuo metu mes klube daugiausia konstruojame sumo robotus, kurie skirti kovoti ringe tarpusavyje, bet ne gelbėti žmonėms buityje. Bet tai yra tiktai vienas laiptelis, tiktai viena robotų konstravimo pusė.

Kiti robotai, pavyzdžiui, Rumba robotas – tai nelabai sudėtingas autonominis dulkių siurblys, kuris gali išvalyti kambarį be žmogaus pagalbos. Šitokie sprendimai dabar sparčiai populiarėja, jų atsiranda labai daug. Jau praktiškai visos stambios elektronikos, buitinės technikos firmos siūlo tokius robotus.

Tai tik vienas iš roboto pritaikymo buityje pavyzdžių, o tokių jo pritaikymų yra be galo daug. Ir aš manau, kad mes imsimės juos įgyvendinti.

Ar tokie robotai yra įperkami statistiniam lietuviui ?

Buitinio roboto kainos prasideda nuo tūkstančio litų iki pusantro tūkstančio litų. Už tokią sumą jau galima nusipirkti autonominę kambario tvarkytoją.

Ar tą kambario tvarkytoją jūs gaminate?

Ne, amerikiečiai. Yra viena labai gera idėja, kaip įdarbinti įvairių rūšių robotukus visuomeninio maitinimo srityje, bet aš apie tai kol kas nenorėčiau kalbėti. Tai yra komercinė paslaptis.

Ką ketinate vežti į Japonijoje vyksiančias robotų varžybas?

Manau, kad mano trijų kilogramų sumo robotas, kuris laimėjo pirmą vietą Europoje ir Amerikoje, yra truputį per silpnas kovoti su japonais. Todėl dabar aš pagreitintu tempu kuriu dar vieną robotą, kuris teoriškai turėtų būti lygus japonams.

Aišku, tai kainuoja nemažus pinigus. Jau dabar daugiau nei 3000 litų išleidau ir panašu, kad tai ne pabaiga. Bet aš esu azartiškas žmogus, man svarbu kovoti. Man svarbu judėti į priekį. Manau, tas naujas robotas turi gerus šansus gerai pasirodyti Japonijoje.

Kodėl, jūsų nuomone, Japonija tiek metų išlieka viena iš lyderių robotų kūrime?

Aš tikiuosi, turėsiu geresnį atsakymą, kai grįšiu iš Japonijos. Bet dabartine mano nuomone, japonai sugeba neprarasti savyje vaiko net ir suaugę. Pažiūrėkite, kaip suaugę žmonės žaidžia su humanoidais, kaip juos programuoja – aš tiesiog neįsivaizduoju šito Lietuvoje. Taip atsipalaidavusį žmogų aplinkiniai laikytų nerimtu, visi vadintų pamišėliu.

Noras dirbti, domėjimasis nauju – tai vaiko savybės, kurias dauguma žmonių suaugę praranda. Japonai kažkaip sugeba tas savybes savyje išlaikyti. Jie visą gyvenimą eina į priekį ir domisi.

Ar turite svajonę? Kokia ji?

Pastaruoju metu mano svajonės kažkaip per greitai pildosi... Turėjau svajonę nuvažiuoti į Ameriką – „Robo Games“ varžybas. Į jas aš ne tik nuvažiavau, bet ir laimėjau. Kita slapta svajonė, kurią porą metų puoselėjau, nuvažiuoti į varžybas Japonijoje ir jas laimėti. Galima pasakyti, pusė darbo jau yra padaryta. Į varžybas aš tikrai važiuosiu, nežinau, ar laimėsiu, bet tikrai kovosiu iki paskutinio.

Dar viena svajonė – sukurti savo verslą, kur aš galėčiau panaudoti visą savo potencialą kuriant komercines idėjas. Kaip jau minėjau, tai po truputį vyksta, tik galbūt ne taip greitai kaip norėtųsi.

Ar lietuvius domina pats robotų kūrimas?

Manau, kad robotų kūrimas yra gana specifinis pomėgis. Žvejyba yra kur kas populiaresnis hobis. Bet mes ir nesiekiame, kad robotus pradėtų konstruoti kas antras lietuvis.

Galvoju, kad lietuviai tikrai nėra prastesni už japonus ir tikrai nėra bukesni už juos. Mes turime tikrai labai protingų, labai azartiškų ir atkakliai tikslo siekiančių jaunų žmonių, kurie gali sukurti ne tik robotą žaisliuką, bet ir komercinius sprendimus, intelektualius automatizacijos sprendimus.

Mūsų būrelis yra tiktai lašas, bet juk kiekviena jūra prasidėjo nuo lašo. Galbūt Lietuvoje su mūsų pagalba padaugės žmonių, besidominčių robotais.

Kur dar, be jūsų būrelio, Lietuvoje mokinama robotų kūrimo?

Šiaip mūsų tinklapyje internete yra publikuojami detalūs kiekvieno roboto gamybos aprašymai, tačiau fiziškai su mumis žmogus gali susitikti tiktai Klaipėdoje. Kiek man žinoma, kituose miestuose tėra pavieniai robotų konstruktoriai, kurie nesiburia į didesnes bendruomenes.