Žmogaus plaštakos vystėsi taip, kad galėtume... muštis?

Dar kartą pažvelgę į savo plaštaką (ir, jei įmanoma, į šimpanzės), pastebėsite, jog likę jūsų pirštai yra trumpesni už jos. Taigi, mes turime ilgesnį kumštį ir trumpesnius likusius pirštus. Jutos universiteto mokslininkai mano, jog tokia mūsų plaštaka skirta gebėjimui sugniaužti kumštį.

Sugniaužus kumštį, plaštaka tampa tvirtesnė apie keturis kartus. Tai leidžia sukelti daugiau žalos, pačiam beveik nenukenčiant. Šimpanzei, kita vertus, kumščio sugniaužti nepavyktų – gautųsi forma, panašesnė į spurgą, o ne į kumštį. Mokslininkai mano, jog, skirtingai nuo kitų primatų, mums praradus poreikį karstytis medžiais, atsirado didesnis poreikis trankyti dalykus ir kovoti.

Biologas Davidas Carrieris ir studentas Michaelis Morganas atliko eksperimentą, kurio metu tyrė kovos menų meistrų smūgius, laikant plaštaką įvairiose padėtyse. Pirmiausiai buvo atrasta, jog smūgis atviru delnu generuoja mažesnę jėgą, nei smūgis kumščiu. Tuomet buvo patikrinta, kokią įtaką kumščio stabilumui daro nykštys. Pasirodė, jog prispaudus nykštį prie rodomojo ir vidurinio pirštų, rodomojo piršto krumplys tampa 4 kartus tvirtesnis, nei nykštį patraukus. Nors tyrėjai matavo tik vieno krumplio tvirtumą, tačiau manoma, jog atradimas galioja ir visiems likusiems.

Mokslininkams pertikrinus nykščio įtaką smūgio jėgai, paaiškėjo, jog šis pirštas ne tik padidina smūgio galingumą, tačiau dar ir sumažina žalą smūgiuojančiajam. Nykštys smūgio atatrankos jėga perkelia nuo plaštakos į riešą, taip sumažindamas šansą, kad žalodami kitus, susižalosime patys. 

Taigi nors mūsų plaštakos yra pajėgios puikiai manipuliuoti įrankiais, atlikti nuostabius gitaros solo, ar daugybę kitų veiksmų, gali būti, jog originaliai, viena pagrindinių funkcijų buvo pakeisti vėzdą. Vis dėl to, turėkite omenyje, jog teisme tai nebūtų tinkamas pasiteisinimas.