Ką šimpanzių „šventyklos“ sako apie religijos evoliuciją?

Laura Kehoe iš Humboldto universiteto Berlyne, Vokietijoje, įtaisė vaizdo kameras prie medžių, pažymėtų neįprastais įbrėžimais. Tai, ką ji aptiko, ją labai sujaudino: šimpanzės dėjo akmenis į medžių tuštumas ir daužė uolomis medžius.

Ženklas ar simbolis

Toks elgesys galėjo būti komunikavimo būdas, nes akmenimis daužomi tuščiaviduriai medžiai garsiai skambėjo. Arba tai galėjo būti simbolis.

„Galbūt radome pirmąjį įrodymą, kad šimpanzės kuria savotišką šventyklą, kurią žymi šventieji medžiai,“ Kehoe rašė savo tinklaraštyje.

Žinoma, tai nėra įrodymas, kad šimpanzės tiki kokiu nors dievu, kaip paskubėjo pranešti Daily Mail , bet tai yra naujausias itin sudėtingo jų elgesio pavyzdys.

Pastaraisiais metais stebėjome, kaip šimpanzės naudoja ietis, medžiodamos lemūrus, kariavo, ir žaidė lėles primenančiais pagaliais.

Man itin patiko pastarasis tyrimas, parodęs, kad jaunos laukinės šimpanzės – dažniau patelės – žaidė su pagaliais, kaip kad vaikai žaidžia su lėlėmis, sūpuodamos juos ir netgi darydamos jiems lizdus miegui.

Lietaus šokis

Bet labiausiai su „šventųjų medžių“ atradimu susiję atvejai, kai pastaraisiais metais užfiksavome keistą šimpanzių elgesį, primenantį ritualus. Pirmiausiai, „ritualinį“ šokį, atliekamą lyjant. Tada įdomią sulėtintą išraišką veide, vaizduojančią krūmynų gaisrą Senegale.

Jill Pruetz iš Ajovos valstijos universiteto, 2006 metais stebėjusi „ugnies šokį“, sakė, kad toks elgesys rodo, kad šimpanzės turi koncepcinį ugnies supratimą. Gal jos taip savotiškai išreiškia jai pagarbą. Taipogi girdėjau pasakojimus apie šimpanzes šokančias prieš vandens krioklius.

Gal šimpanzės turi kažkokį supratimą apie tokius įspūdingus gamtos reiškinius, kaip liūtys, miškų gaisrai ar kriokliai ir taip reiškia jiems „pagarbą“. Tad visada tikėjausi, kad miškuose aptiksime „šventovės“ įrodymą.

Pruetz, susijusi su šiuo nauju tyrimu, mano, kad šimpanzės, daužydamos uolomis medžius, bendrauja. Daugelis patinų būgnija šaknų ataugas, nes taip garsas sklinda toliau, nei įprastas šimpanzės riksmas, sako ji. Bet dažnai šalia nebūna medžių su šaknų ataugomis, tad gal jos vietoje to daužo akmenis.

Trinktelk, jei girdi mane

O kaip paaiškinti tuščiuose kamienuose šimpanzių laikomus akmenis?

„Tai panašu į kai kurių grupių tradiciją,“ sako ji. „Jei tai atitinka protoritualo apibūdinimą, nematau bėdos.“

„Tai toks stulbinamas pastebėjimas,“ sako primatų kognityvinė psichologė Laurie Santos iš Jeilio universiteto. „Bet nerimauju, kad kol kas nežinome, kaip tai interpretuoti.“

„Mano beždžionių elgesio patirtis sako, kad žemi garsai dažnai atlieka komunikavimo funkciją – patinai stengiasi parodyti savo dominavimą, etc, – tad nujaučiu, kad toks elgesys gali veikti būtent taip,“ sako ji.

Žinoma, dar labai anksti daryti išvadas, kad tai yra protoreliginis elgesys. Bent jau todėl, kad aprašytas netgi balandžių „prietaringas” elgesys. „Reikėtų daugiau stebėjimų – ir gal net tikrų eksperimentų, – kad išsiaiškintume, ar šimpanzių elgesys yra kažkas panašaus į ritualą,“ sako Santos.

Kartkartėmis manydavau apie tokius pasakojimus kaip apie mūsų unikalumą patvirtinančius teiginius, kuriais stengėmės atskirti save nuo kitų gyvūnų. Pavyzdžiui, laukinių beždžionių kuriami muzikos instrumentai, įrodymai, kad šimpanzės rodo empatiją, ir daugelio gyvūnų suvokimą apie mirtį.

Dabar taip nebemanau. Sunku tvirtinti, kad nesame unikalūs, kai klausia, ar šimpanzės galėtų pastatyti savo LHC, kaip kad vienas primatologas paklausė manęs.

Bet man šie pasakojimai atrodo gyvybiškai svarbūs, kadangi jie nušviečia mūsų pačių šaknis. Evoliucinė religijos kilmė labai svarbi, pavyzdžiui, žmonių kultūros supratimui. Tad itin svarbu tyrinėti bet kokias įmanomas to šaknis ir kituose gyvūnuose. Ir kad jau išnykimo pavojus žvelgia šimpanzėms į veidą, gilesnis artimiausių mūsų giminaičių supratimas tikrai išeis tik į gera.

Žurnalo nuoroda: Scientific Reports, DOI: 10.1038/srep22219

Skaitykite plačiau: Rite reasons: Why your brain loves pointless rituals; Puzzles of evolution: Why aren't we more like chimps?

Rowan Hooper
New Scientist 2016-03-04