Keistas atvejis: į Mėnulį įsirėžusi paslaptinga raketa paliko net du kraterius (Foto)

Smūgio vietos nuotraukas gegužės 25 d. padarė NASA mėnuleigis „Lunar Reconnaissance Orbiter“ (LRO), o birželio 24 d. jos buvo publikuotos viešai. Iš nuotraukų galima suprasti, kad paklydusi nuolauža (dėl kurios kilmės vis dar ginčijamasi) trenkėsi į tolimąją Mėnulio pusę maždaug 9 290 km/h greičiu ir kažkokiu būdu išmušė du persidengiančius kraterius.

Nuo pat sausio mėnesio kosmoso stebėtojus glumino ir tai, kad JAV astronomas ir netoli Žemės skriejančių objektų stebėjimo programinės įrangos kūrėjas Billas Gray'us prognozavo, jog netrukus į tolimąją Mėnulio pusę atsitrenks skriejanti kosminė šiukšlė. Pirmą kartą pastebėjęs nuolaužą, B.Gray'us spėjo, kad tai – 2015 m. Elono Musko bendrovės „SpaceX“ paleistos raketos „Falcon X“ antroji pakopa. Tačiau atlikus kitus stebėjimus orbitos ir duomenų analizę išsiaiškinta, kad šis objektas – 2014 m. paleistos Kinijos raketos „Chang'e 5-T1“ (kosminio laivo, pavadinto kinų Mėnulio deivės vardu) panaudota viršutinė pakopa. Ekspertai iš Kinijos su tuo nesutiko ir tvirtino, kad šios raketos viršutinė pakopa dar prieš daugelį metų sudegė Žemės atmosferoje.

Arizonos valstybinio universiteto duomenimis, iki šiol į Mėnulį rėžėsi mažiausiai 47 NASA raketų korpusai. NASA pranešime teigta, kad tokį „dvigubą kraterį aptikti buvo netikėta, kadangi po jokio kito raketos korpuso susidūrimo su Mėnulio paviršiumi dvigubas krateris nesusidarė“.

Nors mokslininkai tiesiogiai stebėti smūgio momento negalėjo, ekspertai prognozavo, kad raketos pakopa į Mėnulio paviršių atsitrenkė ties Hertzprungo krateriu tolimojoje Mėnulio pusėje kovo 4 d. 12 val. 25 min. Grinvičo laiku. „LRO“ užfiksavo du įdubimus Mėnulio paviršiuje: rytinio kraterio skersmuo siekia 18 m, o vakarinio – 16 m. Jei NASA „LRO“ būtų buvęs tinkamoje vietoje, būtų galėjęs užfiksuoti šimtus kilometrų aukštyn pakilusį Mėnulio dulkių pliūpsnį.

Mokslininkai vis spėlioja, kaip abu krateriai galėjo susiformuoti. Vienas iš spėjimų: krateriai susidarė į Mėnulio paviršių atsitrenkus nuolaužai, kurios abu galai buvo itin sunkūs. Visgi, NASA atstovų teigimu, toks scenarijus būtų neįprastas.

„Paprastai panaudotos raketos masė sutelkta variklio gale, likusi raketos pakopos dalis – iš esmės tuščias kuro bakas“, – teigiama pranešime.

Ar tikrai į Mėnulį trenkėsi „Chang'e 5-T1“ pakopa?

Kadangi raketos pakopa po smūgio greičiausiai visiškai suiro, neaišku, ar ištyrus kraterius pavyks išsiaiškinti, kokia jų kilmė. Anot kai kurių astronomų, didžioji dalis paslapties jau įminta. Netrukus po to, kai buvo paskelbtos nuotraukos, B.Gray'us savo tinklaraštyje rašė, kad atsitrenkęs objektas „greičiausiai tikrai yra „Chang'e 5-T1“ pakopa“.

„Esu beveik įsitikinęs, kad joks kitas objektas atsitrenkti negalėjo, – sakė B. Gray'us. – Gan retai kažkuo galime būti taip įsitikinę“.

2015 m. kovą nuolauža buvo pastebėta skrendanti kosmose – iškart po to B.Gray'us pirmą kartą pranešė, kad ji trenksis į Mėnulį. Objektą (jam suteiktas laikinas pavadinimas „WE0913A“) pirmą kartą pastebėjo „Catalina Sky Survey“ teleskopų masyvas Arizonoje, JAV). Šie teleskopai skenuoja kosminę erdvę ir ieško pavojingų ir į Žemę galinčių atsitrenkti asteroidų. Visgi „WE0913A“ skriejo ne aplink Saulę, kaip asteroidas, o aplink Žemę. Todėl B.Gray'ui kilo įtarimas, kad objektą sukūrė žmonės.

Iš pradžių astronomas pamanė, kad paslaptingoji kosminė šiukšlė – „SpaceX Falcon 9“ raketa. Visgi vėliau B. Gray'us dar kartą analizavo duomenis ir nustatė, kad Mėnulį pasiekusios nuolaužos trajektorija beveik atitinka kito kosminio aparato trajektoriją – Kinijos „Chang'e 5-T1“ raketos viršutinės pakopos. Ši misija pradėta 2014 m. spalį ir buvo skirta skirta bandomajai kapsulei nuskraidinti į Mėnulį ir parskraidinti atgal į Žemę.

Kinijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai paneigė, kad kosminė šiukšlė priklauso jiems ir tvirtino, kad raketa „Chang'e 5“ 2014 m. grįždama į Žemę sudegė. Tačiau JAV ekspertai šį teiginį užginčijo – anot jų, Kinijos pareigūnai 2014 m. raketą galėjo supainioti su panašaus pavadinimo raketa iš 2020 m. misijos, ir kad būtent pirmoji raketa ir rėžėsi į Mėnulį. Kovo 1 d. JAV gynybos departamento Kosmoso vadavietė, stebinti žemoje Žemės orbitoje skriejančias kosmines šiukšles, paskelbė pareiškimą, kuriame teigiama, kad 2014 m. Kinijos raketa iš orbitos taip ir nenukrypo.

B.Gray'us mano, kad jo beveik idealiai su Kinijos raketos pradine trajektorija sutampantys duomenys yra galutiniai.

„Nuolauža skrieja ta orbita, kuria skrieja labai daug Mėnulio misijoms skirtų kosminių aparatų. Iš jos galima spręsti, kad praeityje ji buvo nukreipta virš Kinijos. Ji judėjo į rytus taip, kaip Kinijos Mėnulio misijos, o jos numatomas paleidimo laikas tik 20 minučių skiriasi nuo raketos „Chang'e 5-T1“, – sakė B.Gray'us.

Pirmąsias 19 skrydžio dienų prie „Chang'e 5-T1“ buvo prijungtas mėgėjiškas radijo palydovas, o iš jo atsiųsti trajektorijos duomenys, anot B.Gray'aus, puikiai atitinka dabartinę raketos nuolaužų trajektoriją. Kiti mokslininkai taip pat turi duomenų, patvirtinančių B. Gray'aus spėjimą – NASA Reaktyvinių variklių laboratorijos Artimųjų Žemės objektų tyrimų centras patvirtino eksperto atliktą orbitinių duomenų analizę, o Arizonos universiteto komanda, išanalizavusi šviesos spektrą, kurį atspindi ant sudužusių nuolaužų esantys dažai, nustatė, kad raketa – „Chang'e 5-T1“ misijos dalis.

Nors tai pirmasis kartas, kai kosminė šiukšlė netyčia susidūria su Mėnuliu, tačiau žmonių sukurti palydovai ten krito jau ne kartą. 2009 m. NASA Mėnulio kraterių stebėjimo ir jutiklių palydovas tyčia rėžėsi į Mėnulio pietinį ašigalį, skriedamas 9000 km/val. greičiu – tuomet kilo dulkių pliūpsnis, ir mokslininkai galėjo aptikti vandens ledo cheminius požymius. NASA, siekdama atsikratyti „Apollo“ programos „Saturn V“ raketomis, jas taip pat paleido į Mėnulį.

Anot B.Gray'aus, dėl objekto kilmės kilusi painiava rodo, jog kosmoso agentūros ir privačios bendrovės turi sukurti geresnę į kosmosą siunčiamų raketų sekimo tvarką (taip panašūs objektai nebūtų supainiojami su Žemei pavojingais asteroidais).

„Mano požiūriu, taip asteroidus sekti galėtume efektyviau, – aiškino mokslininkas. – Žemoje Žemės orbitoje skriejantiems palydovams skiriama gerokai daugiau dėmesio nei aukštose Žemės orbitose skriejantiems – nes žmonės nusprendė, kad tai nesvarbu. Tikiuosi, kad dabar, kai JAV svarsto galimybę grįžti į Mėnulį, o kitos šalys taip pat ten siunčia savo technologjas, šis požiūris pasikeis“.

Parengta pagal „Live Science“.