Mėgstantiems mąstyti: paralelinės Visatos ir jų susidūrimai

Dabartinio mokslo žiniomis, atstumas nuo vieno Visatos krašto iki kito siekia apie 93 milijardus šviesmečių, o jos amžius – 14 milijardų metų. Bet ar šie skaičiai netrikdo? Dabartinė fizika laikosi aiškios prielaidos, jog niekas negali judėti greičiau nei šviesos greitis, todėl nuo Visatos gimimo iki dabar šviesa galėtų įveikti ne daugiau kaip 14 milijardų šviesmečių. Tačiau Visatos matmenys gerokai didesni – kaip gi jai pavyko taip išsiplėsti?

Šį neatitikimą aiškina infliacinio Visatos plėtimosi hipotezė, kuri teigia, jog ankstyvojoje Didžiojo sprogimo (apie jį galite paskaityti du pakankami išsamius straipsnius – pirmą ir antrą dalį) stadijoje ji plėtėsi kur kas greičiau. Tačiau kas lėmė infliacinio plėtimosi pradžią, kol kas visiškai neaišku. Žinoma, kaip ir kiekvieną neaiškų įvykį bando aiškinti visa eilė daugiau ar mažiau logiškų teorijų. Tačiau tai ne vienintelis įdomus klausimas – taip pat lieka neaišku, kas gi  sustabdė „kosminę infliaciją“. Kodėl gi Visata nustojo plėsti eksponentiniu dėsniu ir galiausiai perėjo į pakankamai ramų, dabar ir stebimą linijinį plėtimąsi?

Šiuos procesu aiškina daugybė astrofizikos teorijų, tačiau šį kartą pakalbėsime apie labai jau neįprastą. Pagal ją visas materialus pasaulis ir toliau plečiasi nesuvokiamais tempais, tačiau mes to nepastebime todėl, jog gyvename viename iš palyginti ramių „stabilumo salų“, kurią supa tikras erdvės ir laiko chaosas. Štai šią „stabilumo salą“ arba nedidelį apsauginį burbulą mes ir vadiname regimąja Visata. Ir žinoma, mūsų sala tėra viena iš daugybės tokių vietų, kurių bendras skaičius nusakomas labai paprastai – begalybe.

Sakykim, jog ši teorija jei ir neteisinga, tai bent jau turi šiokią tokią mokslinę vertę, kad būtų galima toliau į ją gilintis. Tuomet logiškas sekantis klausimas, ar galime kažkokiu tai būdu aptikti kitokių „stabilių kosminių salų“ egzistavimo įrodymus – kitaip sakant surasti lygiagrečiai mus egzistuojančias Visatas? JAV teoretikai Anthony Aguirre ir Matthew Johnson įsitikinę, jog galime. Bent jau šios hipotezės rėmuose galime surasti kitų Visatų egzistavimo faktą, jeigu tik kažkada praeityje nors viena iš šių Visatų susidūrė su mūsiške.

Bėda tame, jog tokio susidūrimo atveju egzistuoja labai didelė tikimybė, kad abiejose „kosminėse salose“ po tokio kataklizmo suirtų visas erdvės-laiko kontinuumas, kas paprasta kalba reikštų visos gyvybės ir tuo pačiu egzistavimo informacijos sunaikinimą. Tačiau Anthony Aguirre ir Matthew Johnson mano, jog tam tikrais retais atvejais egzistuoja tikimybė, jog po susidūrimo gali išlikti 3 erdvės ir 1 laiko matmuo, tai yra tiek, kiek mums ir reikalinga.

Siekdami tai įrodyti mokslininkai siūlo patyrinėti mūsų Visatos spinduliavimo kreives – neigiama spinduliavimo kreivė kalbėtų apie „stabilumo salas“ kaip apie visiškai realų faktą, na o teigiama kreivė įrodytų, jog ši hipotezė yra klaidinga. Čia reiktų priminti kitą hipotetinį faktą – iki šiol buvo manoma, kad didžioji Visatos dalys yra išsidėsčiusi plokštumoje, tačiau kai kurie dabartiniai tyrimai hipotetiniame lygyje kalba apie jos erdvės kreivumą.

Tokiu principu patikrinti iškeltas hipotezės, kai pats Visatos erdvės kreivumo faktas tėra hipotetinis, nėra labai paprasta. Todėl Anthony Aguirre ir Matthew Johnson po daugybės skaičiavimų pasiūlė dar kelis būdus kaip tai būtų galima padaryti. Jų nuomone, jeigu toks „saugus“ Visatų susidūrimas iš tikro buvo, tuomet dabartinėje mūsų Visatoje turėjo išlikti šio įvykio įrodymai tam tikrose jos simetrijos formose ir reliktiniame spinduliavime. Štai tokie pėdsakai jau būtų apčiuopiami ir dabartinių technologijų pagalba.

Tačiau net ir surinkus netiesioginių įrodymų apie gretimų Visatų egzistavimą, teoretikai pateikia griežtą išvadą – tiesiogiai ir neabejotinai patvirtinti gretimų Visatų egzistavimą mes negalėsime niekada, o tuo labiau gauti iš jų informacijos ar keliauti po jas.