Ar Žemė prieš mirtį spės prarasti savo Mėnulį, ar pirmiau juos abu praris išsipūtusi Saulė? (Video)

Mėnulio orbita aplink Žemę atrodo tokia reguliari, kad civilizacijos tūkstančius metų mėnesių skaičiavimą grindė Mėnulio judėjimu. Tačiau Mėnulis iš tikrųjų lėtai tolsta nuo Žemės. Taigi ar Žemė kada nors praras savo palydovą?

Mokslininkai nustatė, kokiu greičiu Mėnulis nutolsta nuo Žemės, pasitelkę atspindinčias plokšteles, kurias NASA astronautai ten jas paliko per „Apollo“ misijas. Daugiau nei 50 metų mokslininkai į šiuos veidrodžius leido lazerio spindulius iš Žemės ir matavo, kiek laiko užtrunka, kol atsispindėjęs spindulys grįžta į Žemę.

Taip mokslininkai apskaičiavo, kad Mėnulis nutolsta nuo Žemės maždaug 3,8 centimetro per metus, maždaug tokiu greičiu, kuriuo auga rankų nagai, teigia NASA.

Mėnulis tolsta nuo Žemės dėl gravitacinio poveikio, kurį kiekvienas turi kitam. Mėnulio gravitacinė trauka verčia Žemės vandenynus išsipūsti link jo, o tai lemia vadinamuosius Mėnulio potvynius. Žemės gravitacija sukelia panašų potvynių poveikį Mėnulyje, todėl mūsų natūralus palydovas yra šiek tiek suplotos formos.

Žemės gravitacinė trauka traukia Mėnulį. Tuo tarpu vandenynai nuolat patiria atoslūgių ir potvynių ciklą, dėl kurio atsiranda trintis ant Žemės paviršiaus ir taip sulėtėja planetos sukimasis. Maždaug prieš 4,5 milijardo metų, „kai pirmą kartą susiformavo Mėnulis, Žemės sukimosi greitis buvo žymiai greitesnis, dienos trukmė buvo maždaug penkios valandos.

„Kadangi Žemė ir Mėnulis yra tos pačios gravitaciškai sąveikaujančios sistemos dalis, bendras kampinis momentas turi būti išlaikytas – likti toks pat – tarp abiejų kūnų“, – paaiškino Kalifornijos universiteto Santa Kruze astrofizikė Madelyn Broome. „Kampinis impulsas apibūdina energiją, kurią turi besisukantys objektai. Kuo greičiau jis sukasi, tuo turi didesnį kampinį momentą. Kuo lėčiau jis sukasi, tuo mažesnį“.

Tačiau „ne tik sukimosi greitis turi įtakos kampiniam impulsui“, - pridūrė Broome. „Taip pat svarbu, kaip toli esate nuo sistemos centro. Jei toliau, tai reiškia, kad sistemos kampinis impulsas didėja. Arčiau – kad kampinis impulsas mažėja“.

Kalbant apie Žemę ir Mėnulį, „kadangi Žemės sukimasis lėtėja, norint išlaikyti kampinį impulsą, kažkas turi padidinti sistemos kampinį impulsą“, - sakė Broome. „O kas padidina kampinį pagreitį? Orbitoje besisukantis objektas, pavyzdžiui, Mėnulis, kuris tolsta“.

Anot Karališkosios observatorijos Grinviče, Anglijoje, potvynių jėgos padėjo „nukelti“ Mėnulį iki jo dabartinio vidutinio atstumo – maždaug 384 400 kilometrų nuo Žemės.

Potvynių ir atoslūgių poveikis taip pat lėtina Mėnulio sukimosi aplink savo ašį greitį, todėl Mėnulis „užsifiksuoja“ su Žeme, t. y. visada atsisukęs ta pačia puse į mūsų planetą. Šios jėgos taip pat mažina Žemės sukimosi greitį.

Maždaug po 50 milijardų metų, lėtėjant Žemės sukimuisi, ji „užsifiksuos“ su Mėnuliu – visam laikui į Mėnulį bus atsisukusi tik viena puse, teigia Viskonsino-Milvokio universiteto Manfredo Olsono planetariumo direktorius Jeanas Creightonas. Tuo metu Mėnulis ir Žemė nustos tolti vienas nuo kito.

Tačiau po maždaug 5 milijardų metų, kai Saulė pradės mirti, ji išsipūs ir taps raudona gigantiška žvaigžde, „tuo metu Žemės ir Mėnulio sistema beveik neabejotinai bus sutrikdyta ir sunaikinta“, – sako Šiaurės Arizonos universiteto Astronomijos ir planetos mokslų skyriaus pirmininkas Davidas Trillingas.

Po maždaug 5 milijardų metų, jei Mėnulis ir toliau tols nuo Žemės esant dabartiniam traukimosi greičiui, Mėnulis bus pasislinkęs dar apie 189 000 km, kai jį sunaikins raudonoji milžiniška saulė, sakė Broome.

Taigi, Mėnulis nespės „pabėgti“ nuo Žemės – juos abu sunaikins mirštanti Saulė.