Kosmose pastebėtas keistas sprogimas: per parą po maksimumo šviesis sumažėjo daugiau nei penkis kartus

Pastarosios medžiaga, traukiama baltosios nykštukės gravitacijos, nusėda ant jos ir suformuoja vandenilio bei helio sluoksnį. Kai sluoksnio storis viršija tam tikrą kritinę ribą, slėgis jo apačioje išauga tiek, kad ten prasideda termobranduolinės reakcijos. Jų išskiriama energija išsprogdina didžiąją dalį vandenilio ir helio ir išmeta dujas daugiau nei tūkstančio km/s greičiu į šalis.

Atsitrenkusi į aplinkines dujas, išmesta medžiaga įkaista ir ima ryškiai spinduliuoti, bet išblėsta per keletą dienų, mėnesių ar metų. Priešingai nei supernovos atveju, nei baltoji nykštukė, nei jos porininkė nuo šio sprogimo praktiškai nenukenčia – nepakinta nei jų masė, nei orbita.

Ilgą laiką buvo manoma, kad novų sprogimai yra gana paprasti – visa jų spinduliuotė kyla tik dėl dujų temperatūros, kitaip tariant, yra šiluminė. Taip ir atrodė, stebint novų spektrą. Bet dabar interferometriniais stebėjimais nustatyta, jog novoje Heraklio V1674 yra ir reikšmingas nešiluminės spinduliuotės komponentas.

2021 metais įvykęs sprogimas yra greičiausiai blėstanti iš visų žinomų novų – per parą po maksimumo šviesis sumažėjo daugiau nei penkis kartus. Ją astronomai stebėjo labai įvairiais teleskopais – nuo radijo bangų iki gama spindulių. Šešios valandos po žybsnio pradžios, dar nepasiekus maksimumo, užfiksuotas gama spindulių srautas; jis pranyko tą pačią parą.

Po vienuolikos parų išryškėjo karštos plazmos spinduliuotė regimųjų spindulių ruože. Tuo metu šiluminė spinduliuotė pastebėta ir radijo bangose, tačiau po keleto mėnesių radijo spinduliuotės pobūdis pasikeitė. Iš šiluminės ji tapo sinchrotronine – taip vadinama spinduliuotė, kylanti energingoms dalelėms sąveikaujant su magnetiniu lauku.

Ši nešiluminė spinduliuotė išryškėjo tik todėl, kad šiluminė išblėso gana greitai – galimai todėl, kad aplink žvaigždę nebuvo daug kitos medžiagos. Visgi gali būti, kad ir kitos novos pasižymi nešilumine spinduliuote, tiesiog iki šiol ji nebuvo aptikta.

Taip nutiko dėl dviejų priežasčių: tik dabar radijo teleskopai, naudojant interferometrus, tapo pakankamai jautrūs tokiai spinduliuotei, o novos nebuvo laikomos geru taikiniu ribotiems interferometrinių stebėjimų resursams panaudoti.

Dabar astronomai turi priežastį interferometrus nukreipti ir į kitas novas, kai jos įvyks. Taip galbūt pavyks geriau suprasti sąlygas baltųjų nykštukių aplinkoje ir ilgalaikę novų evoliuciją.

Tyrimo rezultatai publikuojami „arXiv“.