„Radinys sukėlė karštų diskusijų.“ Visai netoli Žemės gali būti gyvybė

Remiantis naujais tyrimais, tikimybė, kad mikrobai gali gyventi tokioje aplinkoje, yra nedidelė, tačiau ji egzistuoja. Debesys gali palaikyti biomasę, teigia Kardifo universiteto (JK) ir Masačusetso technologijos instituto (JAV) molekulinės biologijos specialistai, rašo „Science Alert“.

„Tema apie gyvybės suradimą Veneroje yra gana spekuliatyvi, tačiau tikimybė, kad tai nutiks, nėra nulinė“, – teigia mokslininkai.

2020 metais planetos atmosferoje aptikus svarbių fosfino dujų pėdsakų, Veneros gyvybės perspektyva tapo daug realesnė. Fosfinas gali susidaryti dėl biologinių ir geologinių procesų, todėl radinys sukėlė karštų diskusijų.

Veneros paviršius vargu ar tinkamas gyventi:

•  vidutinė paviršiaus temperatūra yra apie 464 Celsijaus laipsnius;
•  cheminiam gyvybės procesui reikalingas tirpiklis (Žemėje – vanduo), o tokia temperatūra nesuderinama su jokiu skysčiu;
•  Veneros dangus, kuriam būdinga daug nuosaikesnė nei paviršiaus temperatūra, yra padengtas sieros rūgšties debesimis.

Ankstesni tyrimai parodė, kad sieros rūgštis gali būti naudojama kaip tirpiklis, tačiau tai nebus gyvybė įprasta prasme, nes joje suyra nestabilios RNR ir DNR. Tačiau nukleininės bazės, pagrindinės RNR ir DNR statybinės medžiagos, gali būti ir stabilios, priklausomai nuo to, kur jos yra.

Tyrėjai į sieros rūgštį, kurios koncentracija nuo 81 iki 98%, įdėjo skirtingas nukleinines bazes, o likusi skysčio dalis buvo vanduo. Adeninas, citozinas, guaninas, timinas ir uracilas keletą savaičių išliko stabilūs 18–21 laipsnio kambario temperatūroje – temperatūra atitinka Veneros debesis. Tai reiškia, kad teoriškai tos pačios nukleino bazės gali gana saugiai išgyventi Veneros sieros rūgšties debesyse. Todėl sieros rūgštis gali atlikti tokį patį vaidmenį kaip vanduo Žemėje. Belieka tik išsiaiškinti, ar Veneros debesyse yra organinės medžiagos.

Tačiau yra kliūtis dėl gravitacijos. Bet kokią masę, kad ir kokia ji būtų maža, sunku išlaikyti ore, veikiant gravitacijai. Tačiau tikėtina gyvybė gali rasti išeitį – efektą, vadinamą neigiama fotoforeze, kai šviesos skleidžiama šiluma gali būti panaudota užtikrinti dalelių judėjimui aukštyn.